Įkurta 1842 m. Vienoje, filharmonija yra viena geriausių ne tik dėl įspūdingos salės, bet ir dėl atlikėjų, kurie atrenkami per griežtą ir ilgą konkursų etapą. Nuo 1870 m. Vienos filharmonijos namais tapo Vienos „Musikverein“. Pastatas yra istorizmo stiliaus, o išskirtinis jo bruožas – didžioji salė, kuri dar vadinama Auksine sale. Joje yra 1744 sėdimos ir 300 stovimų vietų. Architektūrinės detalės pritaikytos taip, kad akustika būtų aukščiausio lygio. Salę puošia ne tik paauksuoti ornamentai, bet ir didžiausias pasaulio instrumentas – vargonai, kuriuo filharmonija naudojasi nuo 1907 m.
1999 m. išleistos 2000 šilingų auksinės monetos averse vaizduojami „Musikverein“ didžiosios salės vargonai. Reverse – orkestro instrumentai. Monetos praba 999,9.
Pirmas naujametinis filharmonijos koncertas surengtas 1939 m. gruodžio 31 d. Tuo metu, kai džiaugsmo ir laimės vis mažėjo, reikėjo ieškoti šviesos. Nenuostabu, kad daugumai paguoda tapo muzika. Šio koncerto reikšmė buvo ne tik dvasinė, bet ir politinė. Iki karo pabaigos koncertas buvo rengiamas propagandiniais tikslais.
Per daugelį metų naujametiniai Vienos filharmonijos koncertai keitėsi, tačiau jų tradicija yra išlikusi. Pati filharmonija savo muziką apibūdina ne tik kaip Austrijos kultūros dalį, bet ir kaip taikos, žmogiškumo ir susitaikymo idealą, glaudžiai susipynusį su muzika.
Neatsiejama Vienos filharmonijos asmenybė – Otas Nikolajus (Otto Nicolai). Gimęs Karaliaučiuje 1810 m., jis nuo pat mažumos buvo įtrauktas į muzikinį gyvenimą, kadangi jo tėvas – Karlas Ernstas Danielius Nikolajus (Carl Ernst Daniel Nicolai) irgi buvo kompozitorius. Karlas Otas studijavo Berlyne ir Romoje, kurdamas operas tęsė tėvo darbą. Sukūrė ne vieną garsią operą, tarp kurių ir „Vindzoro šmaikštuolė“. Oto sąsaja su Viena ypač svarbi. Jam buvo pasiūlytos Vienos rūmų operos pirmojo dirigento pareigos. Iš pradžių Nikolajus abejojo, ar derėtų apsigyventi Vienoje, juo labiau kad 1841 m. rudenį jis jau buvo ėmęsis kito darbo Turine, bet vėliau nusprendė dėl ekonomiškai saugesnės padėties Vienoje apsistoti. Su „Kärntnertortheater“ orkestru 1842 m. jis įkūrė Vienos filharmoniją.
1992 m., minint 150 metų Vienos filharmonijos jubiliejų, buvo išleistos sidabrinė ir auksinės kolekcinės monetos.
100 šilingų sidabrinės monetos averse pavaizduotas Vienos teatras „Kärntnerthortheater“. Reverse – Oto Nikolajaus atvaizdas ir legenda „150 JAHRE WIENER PHILHARMONIKER“ (150 metų Vienos filharmonijai). Monetos sidabro praba 900.
500 šilingų auksinėje monetoje pavaizduota „Musikverein“ didžioji salė. Reverse – muzikos instrumentai ir legenda „150 metų Vienos filharmonijai“. Monetos aukso praba 986.
1873 m. balandžio 22 d. pirmą kartą „Musikverein“ didžiojoje salėje Johanas Štrausas su smuiku rankoje surengė operetę-valsą „Vienos kraujas“. 1894 m. spalio 14 d. koncerte, skirtame J. Štrauso muzikinės veiklos 50-mečiui paminėti, meistras išreiškė pagarbą ne tik publikai, bet ir išskirtiniams filharmonijos muzikantams – dėkojo už jų meistrišką pasirodymą, pasiryžimą ir gerą valią pristatant J. Štrauso kūrinius. Iki šių dienų J. Štrauso kurta muzika yra neatsiejama Vienos filharmonijos dalis.
1000 šilingų auksinės monetos averse – Vienos filharmonijos „Musikverein“ fasadas. Reverse – kompozitorius, smuikininkas, Vienos rūmų pokylių muzikos vadovas J. Štrausas prie balkono, išpuošto lelijomis. Monetos aukso praba 986.
