Vertybinių popierių istorijos pradžia yra siejama su Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu (XV–XVI a. sandūroje). Naujai atrastos šalys buvo turtingos įvairiausiomis gėrybėmis, kurias atradėjai sugrįždami į Europą gabeno pardavimui. Atrastų ir užkariautų kraštų išskirtinės prekės tapo itin populiarios tarp europiečių, todėl pradėjo steigtis akcinės bendrovės, kurios pradėjo importuoti didelius kiekius tokių prekių. Šios bendrovės ir tapo pirmaisiais vertybinių popierių emitentais.
Pirmoji pramonės akcinė bendrovė Lietuvoje įkurta 1832 m., Klaipėdoje. Bendrovė pradėjo vykdyti savo veiklą įsteigus kepyklą, o vėliau, 1863 m., ta pati akcinė bendrovė įsirengia ir garinį malūną. 1862 m. įsteigiama ribotos atsakomybės užsienio kapitalo akcinė Kauno vandentiekio bendrovė, kurios akcinį kapitalą sudarė 100 000 akcijų. 1871 m. Klaipėdos alaus darykla taip pat tampa akcine bendrove.
Akcinių bendrovių steigimasis ir veikla įvykdė reikšmingą postūmį ekonominei valstybių raidai, nes įsteigtos įmonės kaip akcinės bendrovės galėjo vykdyti savo veiklą net jei pritrūkdavo turimų lėšų ar būdavo nenorima rizikuoti didesne investuojančio asmens turto dalimi pritraukiant naujus investuotojus.
Taigi pagrindinis akcinių bendrovių pranašumas yra tas, jog šios neapsiriboja vien tik vienu akcininku, o suburia fizinius ir juridinius asmenis drauge steigiant ir plėtojant tokių bendrovių veiklą – iš didesnio skaičiaus investuotojų, bendrovė gali suformuoti didesnį kapitalą, o patys investuotojai gali įnešti ir mažesnį turtinį indėlį smarkiai nerizikuodami savo individualiu finansiniu įnašu.
