Vekseliai ir jų istorija

Vekseliai – tai finansinės priemonės, kurios egzistuoja jau tūkstantmečius ir išlieka svarbios iki šių dienų. 

Šiame straipsnyje supažindinama su vekselių raida, jų teisine sistema ir reikšme įvairiais laikotarpiais. Išnagrinėsime, kaip šis paprastas finansinis dokumentas nuėjo kelią nuo senovinių raštų iki šiuolaikinių elektroninių sistemų.

Kas yra vekselis?

Vekselis – tai teisės aktu apibrėžtas finansinis dokumentas, kuriuo viena šalis (vekselio davėjas) įsipareigoja kitai šaliai (vekselio gavėjui) sumokėti tam tikrą pinigų sumą per nustatytą laiką arba pareikalavus.

Šiame dokumente paprastai nurodoma:

•    pagrindinė suma (vadinama vekselio suma);
•    atsiskaitymo terminas ir sąlygos;
•    palūkanos, jei jos numatytos;
•    šalių vardai ir parašai.

Vekseliai gali būti paprasti (vienašaliai įsipareigojimai) arba įsakomieji (kai trečioji šalis įpareigoja atlikti mokėjimą). Jie yra teisiškai įpareigojantys, todėl labai svarbūs komercinėse ir privačiose finansinėse operacijose.

Istorinis kelias: nuo Babilono iki Europos prekybos centrų

Pirmieji vekselių prototipai pasirodė dar senovės Babilono laikais, kaip nurodyta Hamurabio kodekse – apie 1750 m. pr. Kr. Šiame teisės dokumente skolos grąžinimo terminai ir atsiskaitymas buvo apibrėžti raštu. Tai ankstyviausias užfiksuotas atvejis, kai skolos sutartys buvo formalizuotos (įteisintos raštu) ir reglamentuotos įstatymais.

118 m. pr. Kr. Kinijos Hanų dinastijoje atsirado „skraidantys pinigai“ – odiniai vekseliai. Jie leido prekybininkams keliauti su mažesne pinigų suma, nes šiuos pinigus buvo galima išgryninti kituose miestuose. Tangų dinastijos laikotarpiu (618–907 m.) tokie vekseliai tapo plačiai naudojami, o vėliau jie buvo perimti ir patobulinti europiečių.

Europoje vekseliai pradėjo plisti tik XII–XIII a. Jie atsirado kaip būdas palengvinti prekybą tarp skirtingų regionų ir šalių. Pavyzdžiui, Kryžiaus žygių metu Tamplierių ordinas naudojo vekselius, kad piligrimai galėtų saugiai perduoti savo turtą. Prekybos augimas Italijoje, ypač Venecijoje ir Florencijoje, vekselius dar labiau išpopuliarino, ir jie tapo svarbi finansinė priemonė tarptautinėje prekyboje.
1569 m. Italijoje, Bolonijoje, buvo priimtas pirmasis oficialus vekselių įstatymas, kuris tapo pavyzdžiu daugeliui kitų Europos valstybių.

Modernūs laikai

XIX a. pr. vekseliai įsitvirtino kaip svarbi finansinė priemonė visame pasaulyje. Didžioji Britanija priėmė Vekselių aktą (angl. Bills of Exchange Act), kuris tapo pavyzdžiu daugelio kitų šalių teisiniams reglamentams. Šiais laikais vekseliai naudojami ne tik fiziniu, bet ir elektroniniu formatu, ypač po 2000 m., kai JAV buvo priimtas Elektroninių parašų įstatymas.

Lietuvoje vekseliai išpopuliarėjo tarpukariu. Jie buvo naudojami verslui finansuoti, atsiskaityti už prekes ir paslaugas, kaip kredito priemonė. Tarpukario Lietuvoje veikė įstatymai, kurie apibrėžė vekselio formą ir turinį. Populiarus buvo įsakomasis vekselis, kurio taikymas užsienio prekyboje suteikdavo galimybę palengvinti tarptautinius atsiskaitymus.

Šiandien Lietuvoje vekselius reglamentuoja Lietuvos Respublikos vekselių įstatymas, nustatantis aiškias taisykles dėl jų išdavimo, naudojimo ir vykdymo.

Vekseliai yra universali ir ilgalaikę istoriją turinti finansinė priemonė. Jie nuėjo kelią nuo paprasčiausių skolų raštų, naudotų Babilone, iki sudėtingų elektroninių sistemų, kurios taikomos šiandien. Nesvarbu, ar tai būtų Renesanso Italija, ar šiuolaikinė Lietuva  – vekseliai vis dar yra svarbi ekonomikos ir finansų sistemos priemonė.