Pinigai – tai ne tik ekonomikos įrankis, bet ir valstybės vizitinė kortelė. Jie gali kalbėti, pasakoti istorijas, rodyti vertybes. Ir kai žvelgiame į lietuviškus litų banknotus ar monetas, regime ne tik spalvų ir nominalų dermę, bet ir žmones, kurie mūsų šaliai atstojo tėvą – įkvėpė, kūrė, gynė.
Dr. Jonas Basanavičius – tautos patriarchas, kurio portretas lydėjo litą.
Jei kas nors turėtų teisę vadintis Tautos Tėvu, tai būtų dr. Jonas Basanavičius. Jo atvaizdas – ko gero, dažniausiai pasikartojantis motyvas tarpukario ir Nepriklausomybės laikų piniguose. Jis – vienintelis, kuris pasirodo tiek ant monetų, tiek ant banknotų – tiek tarpukariu, tiek po 1990 m., atkūrus Nepriklausomybę.
.jpg)
1928 m. – vos metai po mirties – dr. Basanavičius jau puikavosi ant 50 litų banknoto. Adomas Galdikas portretą derino su Vilniaus Katedros atvaizdu, ir neatsitiktinai. Basanavičius daug metų praleido Vilniuje, nors šis tuo metu buvo Lenkijos valdžioje. Taip pinigas tapo tylia pretenzija – Vilnius mūsų. O Basanavičius – gyvu tą pretenziją įkūnijusiu simboliu.
Dar reikšmingesnis buvo 1936 m. žingsnis, kai „Spindulio“ kalykloje Kaune buvo nukaldintos pirmosios monetos su realių žmonių portretais. 5 litų sidabrinėje monetoje – dr. Jono Basanavičiaus profilis. Briaunoje žodžiai: „Tavo gerovė – tautos gerovė“. Autorius – skulptorius Juozas Zikaras. Ką tai reiškia? Tais laikais vis dar buvo gajus įprotis monetose naudoti abstrakčias, heraldines figūras – vytį, augalų motyvus. Bet štai čia – konkretus žmogus, šiuolaikinis, pažįstamas, artimas. Tai jau nebe monarchijos, o Respublikos pinigas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1993 m. J. Basanavičius grįžo ant 50 litų banknoto. Jo atvaizdas buvo tobulinamas net kelis kartus – nuo netikslių piešinių iki 1998 m. laidos, kur atsirado tikslesnis portretas, Gedimino pilis, Trijų kryžių kalnas, paminklas Basanavičiui. Tarsi viskas jo garbei. Ir vėl pinigas – ne tik kaip mainų priemonė, bet kaip pasakojimas apie tai, ką laikome svarbiausiu.
Apibendrinant – Jonas Basanavičius mūsų piniguose ne šiaip dažnas svečias. Jis ten yra kaip patriarchas, tautos sąžinė, Nepriklausomybės tėvas. Ir tai nėra tik simbolinis sprendimas – tai nuosekli pinigų dizaino politika, kuri jį nuolat grąžindavo į mūsų piniginę.
Vladas Jurgutis – prie lito lopšio stovėjęs
Kita figūra – profesorius Vladas Jurgutis, dažnai vadinamas „lito tėvu“. Tik šiuo atveju pravartu iškart pabrėžti: nors šis titulas jam lipdomas dažnai, formaliai jis prie paties lito sukūrimo neprisidėjo. Kai 1922 m. spalio 2 d. pradėjo veikti Lietuvos bankas, o litas tapo nacionaline valiuta, Jurgutis buvo jau paskirtas jo vadovu, bet pinigų reformos techninėje dalyje dalyvavo minimaliai. Tačiau jis buvo tas, kuris perėmė atsakomybę už lito funkcionavimą, stabilumą ir reputaciją.
Ir jam tai pavyko. Jurgutis subūrė profesionalų komandą, įtvirtino banko struktūrą, užtikrino veiklos skaidrumą. Nors bankas veikė ekonominio chaoso laikais – po karo, priklausomybės nuo Vokietijos, su menkomis užsienio atsargomis – jam pavyko pasiekti, kad litas taptų patikima valiuta. O tai reiškia, kad žmonės patikėjo ne tik pinigu, bet ir valstybe.
Neatsitiktinai jau nepriklausomoje Lietuvoje Jurgutis buvo įamžintas – jo portretas puošė 1 lito monetą, kuri cirkuliavo apyvartoje iki euro įvedimo 2015 m. Dar daugiau – 1997 m. įsteigta Vlado Jurgučio premija, skiriama už mokslinius darbus bankininkystės, finansų, ekonomikos srityse. Vilniuje šalia Lietuvos banko rūmų Gedimino prospekte pastatytas ir paminklas – iš 75 tūkstančių lietuviškų 50 centų monetų. Taigi, Tėvo dienos proga prisiminkime ir šį kiek kuklesnį, bet ištikimą valstybės tarną, kuris tėviškai rūpinosi pinigo verte ir pasitikėjimu juo.
Antanas Smetona – Prezidentas ir simbolis
Antanas Smetona – pirmasis ir paskutinis tarpukario Lietuvos Prezidentas – piniguose pasirodo ne tiek kartų, kiek Basanavičius, bet jo pasirodymai simboliškai itin reikšmingi. 1938 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį, buvo sukurti jubiliejiniai pinigai. Sidabrinė 2 litų moneta ir 10 litų banknotas. Ant abiejų – Smetonos portretas. Ir tai buvo pirmas kartas, kai ant litų turėjo pasirodyti dar gyvas žmogus.
Šis sprendimas sukėlė daug diskusijų, bet visgi buvo įgyvendintas – bent projektų pavidalu. 10 litų moneta buvo nukaldinta, o 10 litų banknotas – atspausdintas Londone, bet į apyvartą nepateko.
Smetonos vaizdavimas monetose ir banknotuose simbolizuoja valstybės tėvo figūrą – autoritetą, atsakingą už Nepriklausomybės paskelbimą, pirmąją Konstituciją, valstybingumo formavimą. Ir net jei jo autoritarinis valdymas šiandien sulaukia prieštaringų vertinimų, to meto Lietuvai jis buvo „tėviškas“ – griežtas, bet globojantis. O gal – tiesiog reikalingas.
Monetos, kurios nekalba, bet viską pasako
Reikia pabrėžti ir tai, kad mūsų piniguose vyrauja vyrai. Ir tai tarsi atspindi ne tik istorinį kontekstą (moterys politikos ir viešojo gyvenimo scenoje buvo mažuma), bet ir tėvo – kaip stipraus, atsakingo, autoritetingo veikėjo – archetipą. Basanavičius – moralinis autoritetas. Jurgutis – intelektualinis, ekonominis. Smetona – valstybės galva. Visi jie – lyg trys tėviški stulpai, ant kurių statoma valstybė.
Įdomu, kad net monetų briaunose slypi simboliniai tekstai, kurie tarsi byloja šių vyrų gyvenimo šūkius: „Tavo gerovė – tautos gerovė“, „Tautos vienybėje jėga“, „Kad Aušrai auštant prašvistų ir Lietuvos dvasia“. Tai ne šiaip frazės – tai programiniai pareiškimai, idealai, kurių jie siekė, ir kuriuos mums primena ne kas kita, o monetos ir banknotai mūsų rankose.
