Tačiau vienas laikotarpis išlieka ypač ryškus mano atmintyje. Laikotarpis, kai Tazos kepsai buvo viskas.
Tazos kepsai Lietuvoje
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje į Lietuvą atėjo viena iš populiariausių pasaulyje kolekcionavimo manijų – Tazos, Lietuvoje tarp 90-ųjų vaikų geriau žinomos tiesiog kaip kepsai. Jie atsirasdavo traškučių pakeliuose – dažniausiai „Lay’s“, „Cheetos“ ar kitų importinių užkandžių. Niekas tų traškučių nevalgydavo dėl skonio – svarbiausia buvo tai, kas slepiasi viduje.
Tazos – tai maži, apvalūs arba kartais aštuoniakampiai plastikiniai ar kartoniniai diskeliai su žinomų personažų atvaizdais. Lietuvoje vaikams ypač įstrigo tokios serijos kaip „Pokémonai“, „Yu-Gi-Oh!“ ar „Looney Tunes“. Kai kurios versijos buvo netgi holografinės, spindinčios ar magnetinės – tikros retenybės kolekcininkų akimis.
Tazos žaidimas? Kam žaisti, kai galima keistis
Oficialiai Tazos kepsai buvo skirti žaidimui – diskelius reikėjo krauti į bokštelį, o tada mesti vadinamąjį „muštuką“ ir rinkti tuos, kurie nusileido priekine puse į viršų. Bet Lietuvoje, bent jau mano klasėje, niekas iš tikrųjų taip nežaidė. Tazos kepsai tapo valiuta.
Ja mainydavomės kieme pertraukų metu, „pirkdavome“ saldainius, netgi darydavome sandorius su vyresniais mokiniais. Kuo retesnis Tazos kepsas – tuo didesnė jo vertė. Buvo pasklidę gandai apie „legendinį“ Pokemono Tazos kepsą, kurio niekas nematė, bet visi ieškojo.
Prisimenu, kaip kartu su draugu kaupdavome pinigus, kad galėtume nusipirkti dar vieną traškučių pakelį. Ne dėl bulvinių traškučių – dėl to mažo plastikinio diskelio. Parduotuvėse apčiupinėdavom traškučių pakelius, nes dažniausiai kepsai slėpdavosi tik kas antrame pakelyje, protingesni vaikai tiesiog sverdavo traškučių pakelius ieškodami sunkesnio traškučių pakelio. Ir tas momentas, kai atplėši pakelį, sulaikęs kvėpavimą pažiūri – galbūt pagaliau radai tą trūkstamą kolekcijoje kepsą – būdavo toks jaudinantis.
Ne vienoje mokykloje mokytojai pradėjo drausti atsinešti kepsus į klasę – neva trukdo pamokoms, sukelia barnius ar net muštynes. O kartais – pavydą. Toks buvo jų poveikis.
Kultūrinis reiškinys, kurio banga atslūgo
Tazos banga Lietuvoje pasiekė piką maždaug 2003–2006 m. Po to ji pamažu atslūgo. Atsirado kiti pomėgiai, naujos kortelės, nauji žaidimai. Bet sentimentai išliko. Šiandien vis dar galima rasti Tazos kolekcijų pardavimo grupėse, „Vinted“ ar net turguje. Ir nors kai kam tai tik plastiko gabalėliai, mums tai – laiko kapsulė.
Pasaulinis fenomenas su lietuvišku atspalviu
Tazos ištakos siekia Meksiką, o jos prototipas – dar senesnį žaidimą Pog, kuris atsirado Havajuose. Bet Lietuvoje šis reiškinys įgavo savitą formą. Mes labiau mėgom ne patį žaidimą, mes kepsus tiesiog kolekcionuodavom, dėdavom į specialius albumus ar dėžutes, kurias gaudavom išsikeitę suvalgytus tuščius pakelius degalinėse ar kitose įstaigose, ar tiesiog laikydavome dėžutėse po lova ar net segtuvuose, kad tik neišsikraipytų forma.
Tazos kepsai buvo mūsų vaikystės socialinė valiuta, pasididžiavimas, pretekstas susidraugauti ar net prekybos pagrindas. Ir nors dabar šie diskeliai dūla stalčiuose ar dėžutėse palėpėse ir rūsiuose, prisiminimai vis dar gyvi. O gal kur nors dar rasiu tą vienintelį Tazos kepsą, kurio taip niekada ir negavau.
