Vienas iš skaičiavimo mašinų prototipų – aritmometras (gr. arithmos – skaičius + metron – matas). Tai stalinis nešiojamas pusiau automatinis mechaninis įtaisas, skirtas keturiems pagrindiniams aritmetikos veiksmams atlikti. Jo istorija siekia net XVII a., kai prancūzas Blezas Paskalis (Blaise Pascal, 1623–1662), būdamas vos 19 metų, sukonstravo skaičiavimo mašiną – aritmometro prototipą. Nors didesnio populiarumo ji nesulaukė, bet kūrėjo sukurta sistema leido tobulėti skaičiavimo mašinoms artimiausius tris šimtus metų.
1677 m. vokiečių matematikas ir filosofas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (Gottfried Wilhelm Leibniz, 1646–1716) sukonstravo savo skaičiavimo mašiną, kuri leido ne tik sudėti ir atimti, bet ir padauginti bei padalyti iš daugiareikšmių skaičių. Savo sukurtame aparate Leibnicas naudojo cilindrus, o ne ratus. Skaičiai buvo pažymėti ant cilindrų. Kiekviename cilindre buvo devynios išsikišimų eilės: viena iškyša pirmoje eilėje, dvi antroje ir taip iki devinto. Sparčiai tobulėjant mechaniniams kalkuliatoriams sukurta ir naujų naudingų funkcijų, skirtų tarpiniams rezultatams įsiminti su jų panaudojimu kitose operacijose, rezultatui spausdinti ir t. t.
XIX a. 8–9 dešimt. švedas Vilgotas Odneris (Willgodt Odhner, 1845–1905) savo užpatentuotus išradimus padarė Peterburge, Rusijoje, kur tuo metu ir gyveno. Tai mechaninis piniginių ženklų numeravimo būdas, papirosų gamybos mašinėlė, mechaninė dėžė slaptam balsavimui ir t. t. O svarbiausiu V. Odnerio pasiekimu tapo aritmometras, kurio masinė gamyba pasaulyje pradėta 1890 m. Tiesa, įdomus faktas – V. Odnerio sūnus po 1917 m. revoliucijos grįžo į Švediją ir ten toliau gamino mašinas pavadinimu „Original Odhner“.
Aritmometru galima atlikti skaičiavimo veiksmus iki 9 simbolių ir gauti iki 13 simbolių ilgio atsakymus. Kaip jau minėta, juo buvo galima atlikti keturis pagrindinius aritmetikos veiksmus. Kai kurie įgudę specialistai šiuo skaičiavimo prietaisu galėdavo apskaičiuoti net procentus ir ištraukti skaičiaus šaknį. O paprastiems aritmetikos veiksmams atlikti aparatas buvo patogus. Sovietų Sąjungoje juo naudotis buvo mokoma net mokykloje.
Rusijoje pagal tuometinę tradiciją aritmometro modelis pavadintas Felikso Dzeržinskio, KGB (rus. КГБ, Комитет Государственной Безопасности, liet. Valstybės saugumo komitetas) pirmtako, vardu. Masiškiausia jo gamyba prasidėjo 1929 m. ir iki 1978 m. buvo pagaminta keletas milijonų aritmometrų. Analogiški „Feliksui“ buvo gaminami „Brunsviga“ (Vokietija), „Odhner“ (Švedija), „Thales“ (Vokietija), „Triumphator“ (Vokietija), „Walther“ (Vokietija).
Sukurta beveik 20 šių mašinų modifikacijų. Pagrindinė gamykla „Sčiotmaš“ („Счетмаш“) buvo Kurske, modelis taip pat gamintas Penzoje ir Maskvoje. Įvairios modifikacijos modeliai svėrė apie 4–6 kilogramus, dydis maždaug 29х16х13 cm. Dėl sąlyginai nedidelės kainos (11–13 rublių) buvo labai populiarus, elektroniniai kalkuliatoriai kainavo keletą kartų brangiau.
„Feliksą“ sudaro stabilus korpusas su angomis, kuriose įstatyti vadinamieji Oderio ratai, sukama rankenėlė, 8 langeliai kairėje, rodantys rankenėlės apsukas kairėje, ir rezultatų skaitiklis su 13 langelių dešinėje.
Sukant rankenėlę atliekami aritmetiniai veiksmai. Sukant ją vienu apsukimu, priklausomai nuo vežimėlio padėties, skaičius viename ar kitame apsisukimų skaitiklio lange padidėja vienetu. Atimties veiksmui atlikti rankenėlė sukama atgal. Norėdami padauginti skaičių, turėtumėte svirtelėmis nustatyti norimą skaičių, o rankenėlė sukama sudėties kryptimi tiek apsisukimų, kiek daugiklyje yra vienetų. Judamą vėžimėlį reikėtų pastumti vienu intervalu į dešinę ir pasukti rankenėlę tiek kartų, kelių dešimčių yra daugiklis. Daugybos rezultatas rodomas rezultatų skaitiklio langeliuose. Apsisukimų skaitiklio langeliuose, jei procedūra atlikta teisingai, rodomas daugiklis.
Apsilankę Lietuvos banko Pinigų muziejuje galite pamatyti kelis aritmometrų modelius. Tarp jų – ir garsųjį „Feliksą“.
