1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, teisėta mokėjimo priemone tapo ostmarkė, vėliau pervadinta auksinu. Šie pinigai buvo susieti su Vokietijos marke. Didėjant infliacijai, pinigų vertei sparčiai krintant ir mažėjant pasitikėjimui vokiškais pinigais, atsirado būtinybė įsivesti savus pinigus.
Svarstymai prasidėjo jau 1919 m. pradžioje, o viduryje tam pradėta rengtis ir praktiškai. Liepos mėnesį ministrų kabinetas svarstė, koks galėtų būti nacionalinių pinigų pavadinimas. Vietoje auksino pasiūlytas muštinio pavadinimas (XVI a. LDK cirkuliavusios stambios sidabro monetos – taleriai – visuomenės vadinti muštiniais), o smulkiuosius pinigus pasiūlyta įvardyti skatikais. Finansų ministras Martynas Yčas pasiūlė muštinį prilyginti 1/25 Anglijos svaro sterlingų arba 1 frankui, gaminti jį pasiūlyta iš 0,322 g grynojo aukso. Be monetos, siūlyta išleisti ir ½, 1, 3, 5, 10, 25, 100 ir 1 000 muštinių kupiūras. Buvo sukurti netgi pinigų projektai, jų autorius – garsus to meto dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Dėl pinigų spausdinimo sutarta su Švedijos centriniu banku. Vis dėlto Lietuva tuo metu dar neturėjo pakankamai atsargų ir šių pinigų padengti tiesiog negalėjo. Todėl jau 1919 m. lapkričio mėn. naujas vyriausybės vadovas ir finansų ministras Ernestas Galvanauskas pareiškė, kad muštinių spausdinimas sustabdytas, nes tą daryti atsisakė Švedijos valstybinė spaustuvė. Galiausiai muštinių idėjos visiškai atsisakyta ir imta ieškoti naujų nacionalinės valiutos įsivedimo galimybių.
