BDAR

Slapukų naudojimo taisyklės

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis


Seifų istorija

2017-10-25

Seifas (angl. Safe – saugus) tarptautinių žodžių žodyne apibūdinamas, kaip nedegama metalinė spinta arba dėžė vertingiems daiktams bei dokumentams taikyti, taip pat banko patalpa su nedegamomis spintomis.

Visi seifus matė, daug kas juo ir turi. Ši priemonė, savo turtui apsaugoti, žinoma jau nuo žilos senovės. Nors šiandien, tiesa, šios spintos praranda savo populiarumą, daug pinigų saugoma virtualiose sąskaitose, bet kitam (labiau materialiam) turtui saugoti seifas, ko gero, vis dar yra nepakeičiamas.

Taigi kokia seifų istorijos pradžia?

Pirmasis žinomas „seifas“ (ar bent jau seifo pirmtakas) žinomas dar iš XIII a. pr. Kr. Egipto faraono Ramzio II kape rasta medinė dėžė su mediniu užraktu. Užraktas, nors ir medinis, bet nelabai kuo skyrėsi nuo šiuolaikinių įleistinių spynų su iškyšomis.  Žinoma, laikui bėgant užraktai tobulėjo, vėliau jau gaminami iš metalo, o ne medžio.

Senovės Romos laikais spynų gamyba dar labiau patobulėjo. Atsirado pakabinamos spynos su spyruokliniu mechanizmu, o viduje specialios iškyšos sukurdavo tarpelius ir griovelius, kurie buvo pritaikyti tik konkrečiam raktui. Tokios spynos buvo populiarios ne vieną tūkstantį metų, o senovės Romos meistrai pasitelkdavo fantaziją ir spynas gamindavo įvairiausių formų (pvz. paukščių ar keistų simbolių).

Viduramžių, o ypatingai Renesanso laikotarpiu (nuo XVI a.) gerėjo ne tik technologijos, bet ir meninis lygis. Vartotojai reikalavo, kad daiktai būtų ne tik praktiški, bet ir meniški. Todėl buvo gaminami ir dailių formų raktai, ir pačios dėžės buvo išdailintos meniškomis figūromis ir piešiniais. Nemažiau sudėtingi buvo ir spynų mechanizmai, kurie dažnai buvo daromi netgi nepaslėpti (iš vidinės pusės buvo galima matyti visas užrakto detales), o kalvis sugebėdavęs pagaminti stiprų užraktą, buvo ypatingai vertinamas.

XVII a. seifų gamyba ištobulėjo dar labiau. Pradėtos diegti ir papildomos priemonės seifams apsaugoti: varpelis, kuris suskambėdavo pabandžius seifą atidaryti (pirmoji signalizacija), kodinės spynos ir kt. Šiuo laikotarpiu vėl svarbus tapo funkcionalumas ir seifinės dėžės jau ypatingai nebepuošiamos.

XIX a. Anglijoje prasidėjo masinė seifų gamyba. Jie tapo populiarūs. Bet tobulėjant seifams, tobulėjo ir seifų vagys, įgudę paprastas spynas išlaužti tiesiog laužtuvu ar susprogdinę spyną paraku. Dėl to pradėti gaminti mums jau įprasti seifai su cilindro formos kodinėmis spynomis su besisukančiais diskais. Bet ir čia gudruoliai atrado priemonę. Ja tapo... Medikų naudojamas stetoskopas. Ne, tai nėra tik Holivudo filmų fantazija. Iš tiesų pirmuosiuose tokio tipo seifuose, klausant per stetoskopą, atspėjus teisingą skaičių derinį, buvo girdėti specifinis spragtelėjimas. Ši klaida ištaisyta tik antroje XX a. pusėje. Patobulintuose seifuose sukant diskus buvo girdėti papildomi spragtelėjimai, kurie trukdė išgirsti teisingą kombinaciją.

Nuo XX a. 7  deš. seifų plėšikai pradėjo naudoti deimantinius grąžtus, kurie galėjo pragręžti net betoną. Dėl šios priežasties, gaminant seifus, į jų sienas pradėta dėti korundo (antro pagal kietumą mineralo Žemėje).

Vėliau pagrindiniu įsilaužėlių įrankių tapo virinimo lempa, kurios kaitinimo temperatūra gali siekti ir 3000 laipsnių. Tokiam karščiui atsparių medžiagų Žemėje praktiškai nėra, todėl seifų gamintojai sugalvojo naują gudrybę. Į seifų metalą pradėta dėti grafito. Medžiagos, kuri, žinoma, dega ir lydosi, bet degdama beprotiškai rūksta. Todėl laužtis mažų mažiausiai tampa nepatogu, o ir sveikata nuo tokių dūmų negerėja. Todėl dažnai, priartėjus prie seifo, vagišiai nesistengia į jį įsilaužti vietoje, o pagal galimybes pagrobti patį seifą ir jį atidaryti ten, kur gerokai patogiau.

Šiais laikais seifų įvairovė labai didelė (baldiniai, viešbučių, automobiliniai, saugoti ginklams, depozitiniai ir t.t.), o jų techninės apsaugos priemonės tampa vis modernesnės. Ko gero patys moderniausi yra išmanieji seifai, kurie ne tik pritaikyti atidaryti tik šeimininkams, bet ir reguliuoja aplinką (pritaikyti visoms oro, temperatūrų sąlygoms ir pan.), atskiria tikrus pinigus nuo padirbtų, netgi vykdo apskaitą.

Kadangi kol kas tokių seifų, į kuriuos įsilaužti neįmanoma, nėra, apsaugos priemonės modernės ir toliau.

Tai įdomu!