Polinezija ir jos pinigų istorija: nuo Velykų salos atradimo iki šiuolaikinės valiutos raidos

Polinezija – tai viena iš trijų pagrindinių Okeanijos kultūrinių sričių, šalia Mikronezijos ir Melanezijos. Šis regionas apima tūkstančius salų, išsibarsčiusių didžiulėje Ramiojo vandenyno teritorijoje, tarp jų – Havajai, Samoa, Tonga, Naujoji Zelandija ir Velykų sala. Nepaisant geografinio išsibarstymo, šias salas vienija bendra kultūra, kalba ir istorinės kilmės šaknys. Vienas iš unikalių aspektų, siejančių šias salas, – jų pinigų istorija, glaudžiai susijusi su kolonializmu, prekyba ir modernizacija.

Velykų salos atradimas

Velykų sala, arba Rapanujis (polinez. Rapa Nui, Didysis Rapa), viena iš labiausiai nuo kitų nutolusių Polinezijos salų, yra rytiniame Polinezijos trikampio taške. Sala buvo apgyvendinta apie 1200 m. po Kr., kai ją pasiekė dalis didžiosios Polinezijos migracijos bangos, – drąsūs jūreiviai, naudodami dangaus kūnus navigacijai, pasiekė atokiausias Ramiojo vandenyno salas. Velykų sala buvo atrasta europiečių 1722 m., o pirmieji kontaktai su vietiniais gyventojais atskleidė išskirtinę jų civilizaciją, pasižyminčią garsiosiomis moai statulomis. Tačiau šie kontaktai taip pat atnešė ligų, kolonijinį spaudimą ir ekonominių pokyčių.

Prekyba ir pirmieji mainai Polinezijoje

Iki europiečių atvykimo pinigai, kaip juos suprantame šiandien, daugelyje Polinezijos salų neegzistavo. Vietiniai gyventojai naudojo barterinius mainus – jie tarpusavyje keitėsi maistu, drabužiais ir amatais. Pavyzdžiui, Havajuose buvo ypač vertinamos paukščių plunksnos, iš kurių buvo gaminami karališki apdarai. Atvykus europiečiams, Polinezija įsitraukė į pasaulinę prekybos sistemą – pasirodė pirmosios monetos, tačiau dar ilgą laiką naujosios monetos egzistavo kartu su barteriniais mainais.

1778 m. kapitonas Džeimsas Kukas, leidęsis į savo trečiąją ekspediciją Ramiajame vandenyne, atrado Havajus. Tai tapo lūžio tašku Havajų istorijoje. Pirmoji simbolinė mainų priemonė tarp europiečių ir havajiečių buvo ne kas kita, o medaliai – su Anglijos karaliaus Jurgio III atvaizdu ir ekspedicijos paminėjimu. Šie medaliai, skirti atradimui pažymėti, buvo tarsi pirmieji „pinigai“, patekę į Havajus.

XIX a. pr. Havajų ekonomika sparčiai kito. Prekyba su Amerikos, Europos ir Azijos šalimis plėtėsi. Dėl vietos valiutos nebuvimo Havajų verslininkai pradėjo spausdinti savus pinigus – paminėtinas žymusis Koloa plantacijos „elima kalla“ (penkių dolerių) banknotas, spausdintas Bostono spaustuvėje. XIX a. viduryje Havajų vyriausybė įteisino valiutos sistemą, paremtą doleriais, ir išleido pirmąją oficialią monetą – 1847 m. varinį centą su karaliaus Kamehameha III atvaizdu.

1883 m. Havajų karalius Kalakaua išleido nacionalinę monetų seriją, kurią sudarė doleris, pusė dolerio, ketvirtis ir aštuntadalis. Ši emisija buvo skirta ne tik tvarkai valiutų rinkoje įvesti, bet ir buvo laikoma suvereniteto simboliu. Monetose puikavosi karaliaus atvaizdas ir Havajų valstybės pavadinimas. Tai buvo vienas paskutinių nepriklausomos karalystės bandymų įtvirtinti savo tapatybę prieš Jungtinėms Amerikos Valstijoms 1898 m. galutinai aneksuojant Havajus. Po aneksijos Kalakaua monetos buvo išimtos iš apyvartos – tai buvo simbolinis JAV žingsnis įtvirtinant kolonijinę valdžią.

Polinezijos pinigų istorija už Havajų ribų

Prancūzijos Polinezijoje (dabar vadinamoje Prancūzų Polinezija) pinigų istorija klostėsi kiek kitaip. Čia taip pat egzistavo natūrinė ekonomika, tačiau ilgainiui dėl Prancūzijos kolonijinės politikos valiuta tapo prancūziškas sidabras. Po 1880 m., kai Tahičio karalius buvo priverstas atsisakyti sosto, Prancūzijos monetos tapo oficialia valiuta, o kita užsienio valiuta buvo palaipsniui išstumta iš apyvartos.

1905 m. bankas „Banque de l’Indochine“ atidarė padalinį Tahityje ir pradėjo leisti popierinius pinigus. Nors Prancūzijos Okeanijos frankas buvo prilygintas Prancūzijos frankui, jo konvertavimas į metropolijos valiutą buvo ribotas. Antrojo pasaulinio karo metu kolonijos palaikė Prancūzijos egzilio vyriausybę, ir 1941 m. jų valiuta buvo pririšta prie Didžiosios Britanijos svaro. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos kolonijos Ramiojo vandenyno regione (Prancūzijos Polinezija, Naujoji Kaledonija, Volisas ir Futūna) įsivedė bendrą valiutą – CFP (pranc. Colonies Françaises du Pacifique) franką, jis naudojamas iki šiol.

Polinezijos pinigų istorija – nuo pirmųjų medalių, išmainytų Kuko ekspedicijoje, iki šiuolaikinio CFP franko – tai pasakojimas apie kontaktą tarp pasaulių, apie konfliktus, prisitaikymą ir tapatybės paieškas. Ši piniginė evoliucija Polinezijoje parodo, kaip materialus objektas gali tapti istorijos, kultūros ir galios santykių simboliu, svarbiu tiek vietinėms bendruomenėms, tiek pasaulio istorijai.