Platina – vienas iš rečiausių ir brangiausių metalų. Iš jo kartais nukalamos ir kolekcinės monetos. Įdomu tai, kad prieš kelis šimtus metų buvo kaldinamos ir apyvartinės monetos. Šiek tiek apie tai.
Žinoma, kad platina buvo naudota dar senovės Egipte. Tiesa, sunku pasakyti, kaip šis metalas buvo vertinamas, nes jo randama labai nedaug. Iš europiečių pirmieji XVI a. platiną atrado ispanų konkistadorai. Šis metalas jiems pasirodė panašus į sidabrą (isp. Plata), bet žavesio nesukėlė, todėl praminė metalą „sidabrėliu“ (platina), kitaip sakant, metalu, mažiau vertingu už sidabrą. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai tik auksas su daug priemaišų, todėl niekas į platiną rimtai nežiūrėjo. Apie tai, kad tai atskiras metalas, buvo paskelbta tik XVIII a. viduryje. Visgi nuo to metalo vertė nepadidėjo, jį netgi naudojo monetų padirbinėtojai kaip sidabrinių monetų kopijas ar kaip priemaišas auksinėse monetose. Ispanijos kolonijose P. Amerikoje už tai platina buvo konfiskuojama ir paskandinama jūroje. Tiesa, vėliau Ispanijos valdžia platinos dėjo į auksines monetas, norėdama sumažinti jų vertę.
Cirkuliuojančioms monetoms kaldinti platina buvo naudojama tik vienoje valstybėje – Rusijoje. Iki XIX a. buvo manoma, kad platinos klodai yra tik Pietų Amerikoje, visgi amžiaus pradžioje Uralo kalnuose rasta daug šio metalo, pavadinto „naujuoju Sibiro auksu“ (iki tol rasti tik atsitiktiniai platinos gabaliukai, kurie buvo panaudoti medžioklinių šratų gamyboje). Norint platiną realizuoti (jos pritaikymo galimybių nelabai žinota), nuspręsta kaldinti apyvartines monetas. Jos buvo kalamos 1828–1845 m. Iš viso per tą laikotarpį nukaldinta beveik pusė milijono 3, 6 ir 12 rublių nominalo monetų. Tuo metu platina jau buvo vertinama 6 kartus brangiau už sidabrą, o šis metalas dvigubai sunkesnis už sidabrą. Todėl 3 rublių platininės monetos buvo 2 kartus sunkesnės už įprastas sidabrines, o vertė jau 12 kartų didesnė, todėl buvo rašoma, kad moneta yra 3, 6 ar 12 sidabrinių rublių monetų vertės. Šias monetas ypač mėgo pirkliai ir tie, kurie laikydavo pinigus namuose. Ne taip kaip auksinės ar sidabrinės, platininės monetos neišsilydys jokiame gaisre. Visgi tokios monetos nebuvo itin populiarios, jas buvo gana sudėtinga ir brangu pagaminti, be to, jos iškreipė rinką ir ekonominį balansą. 1845 m. jų atsisakyta, apyvartoje buvusios monetos buvo keičiamos į auksą, o S. Peterburgo monetų kalykla pardavė apie 30 t turėtas platinos atsargas britų įmonei Johnson, Matte & Co, kuri tapo platinos monopoliste savo šalyje, nors realiai metalo netgi neišgaudavo. Vis dėlto XIX a. platina dar buvo apie 2,5 karto pigesnė už auksą, dėl to iš jos monetų jokia valstybė nebekaldino.
Europoje, Kinijoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje platininės monetos pradėtos leisti reguliariai tik nuo XX a. 8 deš. Kaldintos tik kolekcinės platininės monetos. Pirmosios tokios buvo nukaldintos SSRS ir skirtos 1980 m. olimpinėms žaidynėms Maskvoje. Nukaldintos 5 skirtingos monetos. Vėliau jos pradėtos kaldinti ir kitose šalyse: D. Britanijoje, Kinijoje, JAV ir t. t. Įdomu, kad 2008 m. kolekcinė platininė moneta nukaldinta ir Estijoje. 100 kronų moneta buvo skirta Estijos nepriklausomybės devyniasdešimtmečiui paminėti. 3 000 monetų tiražas buvo išpirktas iškart.
