Čia aptarsime pagrindinius padirbinėjimo būdus, taikytus įvairiais laikais, atsižvelgiant į technologinius laimėjimus.
Monetų padirbinėjimas
Monetų padirbinėjimas – dažniausiai monetų gaminimas iš prastesnio metalo, siekiant imituoti tikras monetas. Taikyti du pagrindiniai padirbinėjimo būdai: monetų kalimas ir jų liejimas.
Monetų kalimas
Vienas iš dažniausių monetų klastojimo būdų buvo (ir yra) jų kalimas naudojantis padirbtais arba pavogtais puansonais. Tam reikėjo specialių įrankių, tokių kaip patys puansonai ir metalo ruošiniai.
XVI amžiuje monetų padirbinėtojai naudojo puansonus, pagamintus iš geležies ar net kreidos. Jais buvo kaldinamos monetos iš minkštųjų metalų lydinių. Šiuose lydiniuose buvo pakankamai alavo, taigi imituojamos monetos tapdavo sidabro spalvos. Jokių tauriųjų metalų tokios monetos neturėjo.
Taikytasis metodas buvo ne tik paplitęs, bet ir pavojingas, todėl monetų kalimo dirbtuvės dažnai buvo įkuriamos arba triukšminguose miestų centruose, kur garsą užgoždavo aplinkinis šurmulys, arba atokiose vietovėse, kur niekas netrukdydavo. Pavyzdžiui, Romos laikų padirbinėtojai kalė monetas netoli Dratheno (Draethen) švino kasyklos. Čia rasta suklastotų monetų ruošinių, metalinių strypų ir kitų monetų padirbinėjimo įrankių.
Monetų liejimas
Antras monetų padirbinėtojų dažnai naudotas metodas – monetų liejimas. Tam reikėjo aukštos temperatūros, nes metalas turėjo būti ištirpinamas ir supilamas į formą. Iš abiejų tikros monetos pusių buvo padaromas įspaudas vaško ar smėlio formele, o vėliau jį užpildydavo skystu metalo lydiniu.
Išlietas monetos dažnai išduodavo liejimo kanalų likučiai, kurių klastotojai tinkamai nepašalindavo, nenušlifuodavo. Londone archeologai rado liejamų monetų, dažniausiai iš bronzos ir alavo lydinio, pavyzdžių, taip pat šimtus liejimo formų, menančių Romos imperijos laikus.
Metalo paviršiaus apdorojimas
Ne visos klastotos monetos yra pagamintos vien iš netauriųjų metalų. Kai kurie klastotojai naudojo apdorotus lydinius arba dengė monetas tauriųjų metalų sluoksniu, kad jos atrodytų kaip tikros. Pavyzdžiui, kai kurios monetos, pagamintos iš kitokių metalų, buvo dengiamos plonu sidabro ar aukso sluoksniu. Vienas iš naudotų metodų – auksavimas ugnimi: ruošinys buvo trinamas aukso ir gyvsidabrio mišiniu, o vėliau kaitinamas, kad gyvsidabris išgaruotų ir auksas padengtų metalo paviršių. Tam reikėjo daug techninių įgūdžių.
Banknotų padirbinėjimas
Banknotus padirbinėti imta kur kas vėliau nei monetas, nes popieriniai pinigai pradėti naudoti tik nuo viduramžių. Tačiau šis procesas labai išpopuliarėjo, XIX a. viduryje banknotams tapus kasdiene mokėjimo priemone.
Litografijos technika
XIX amžiuje pradėjus plačiai naudoti banknotus, klastotojai pasitelkė litografiją. Ši spausdinimo technika, išrasta 1796 m. vokiečio Aloyzo Senefelderio (Alois Senefelder), tapo populiari įvairiose srityse. Ji pagrįsta riebalų ir vandens nesimaišymo principu. Ant specialaus kalkakmenio riebalinio pagrindo priemone buvo piešiami banknoto elementai, o akmuo padengiamas tirpalu, kad tos vietos, kur piešinio nėra, taptų atsparios vandeniui ir dažai neišsilietų. Vėliau ant akmens buvo dedamas popierius ir piešinys atspaudžiamas. Tokiu būdu buvo galima pagaminti daugybę kopijų. Klastotojai galėjo naudoti šią technologiją ne tik meninėms afišoms spausdinti, bet ir banknotams padirbinėti.
Pavyzdžiui, XIX a. viduryje didelis padirbtų banknotų plitimas pastebėtas Rusijos imperijoje, ypač vakarinėse jos gubernijose, kaip antai buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadijose. Šio laikotarpio banknotų padirbinėjimo metodus iliustruoja unikalus eksponatas, saugomas Lietuvos banko Pinigų muziejuje. Tai akmuo, naudotas 1855 m. Rusijos imperijos trijų rublių banknotams klastoti. Ant akmens išraižyti banknoto grafiniai elementai, rėmeliai ir nominalo užrašai. Daugiau apie šį klastojimo įrankį galite sužinoti perskaitę mūsų straipsnį.
Šiuolaikiniai pinigų padirbinėjimo būdai
Šiais laikais dėl pažangių technologijų naudojimo banknotų ir monetų klastojimas tapo dar sudėtingesnis. Nors šiuolaikiniai banknotai turi daugybę apsaugos priemonių – specialų popierių, vandens ženklus, hologramas, ultravioletinės spalvos detales, klastotojai vis tiek randa būdų, kaip apeiti šias priemones. Pavyzdžiui, 2024 m. rugpjūtį Šiaurės Makedonijos vidaus reikalų ministerijos darbuotojas buvo sulaikytas dėl netikrų eurų gamybos. Konfiskuota daugybė gamybos įrenginių ir padirbtų dviejų eurų monetų.
Europoje kovą su pinigų klastojimu koordinuoja Europolas. Jis teikia technologinę paramą ir atlieka analizę, kad šis nusikaltimas būtų sustabdytas. Nors kovos priemonės nuolat tobulėja, pinigų padirbinėjimas išlieka pasauline problema.
Monetų ir banknotų padirbinėjimas – nuolat kintantis procesas. Tiek klastotojams, tiek teisėsaugos institucijoms svarbios technologinės naujovės. Nuo paprastų monetų iš metalų lydinių prie sudėtingų litografinių metodų – taip klastotojai siekia pasinaudoti technologinėmis galimybėmis, kad apgautų visuomenę. O valstybės nuolat ieško būdų, kaip užtikrinti, kad tikri pinigai būtų apsaugoti nuo padirbinėjimo.
