BDAR

Iš Pinigų muziejaus lobyno. Unikalus akmuo iš Rusijos imperijos

Spausdinti

Šiandien papasakosime apie dar vieną neeksponuojamą, bet labai unikalų mūsų turimą daiktą. Jį Pinigų muziejus įsigijo visiškai neseniai. Kol kas tai vienintelis toks daiktas, saugomas mūsų fonduose. Kalbame apie litografinį akmenį, skirtą 3 rublių 1855 m. laidos banknotams spausdinti (LBPM GEK 14914). Unikalus jis ir tuo, kad jį naudojo šių banknotų padirbinėtojai. O kuo tas akmuo dar ypatingas?

Palyginus su monetomis, banknotai naudojami dar neilgą laiką. Nors spausdinti pinigai Kinijoje atsirado dar XI a., tačiau jie plito gana lėtai, o XIII a. iš Marko Polo apie tokias atsiskaitymo priemones sužinoję europiečiai negalėjo tuo patikėti ir laikė popierinius pinigus žymiojo keliautojo fantazijomis. Kad ir kaip būtų, XVII a. viduryje banknotų prototipai pradėti naudoti Švedijoje, o ilgainiui pirminės jų formos atsirado kitose šalyse – Anglijoje, Rusijos imperijoje ir kitur. Nuo XIX a. vidurio jie jau nieko nebestebino ir ilgainiui tapo tokie pat įprasti, kaip ir šimtmečius naudotos monetos.


Nors banknotai patogesni naudoti nei metaliniai pinigai, jų gamyba kelia daug iššūkių, iš kurių svarbiausias – apsauga nuo padirbinėjimo. Itin kokybiškų ir įprastam vartotojui neprieinamų medžiagų panauda, derinama su technologinėmis subtilybėmis, žinomomis tik siauram ekspertų ratui, leidžia užtikrinti, kad atitinkamos kokybės popieriniai pinigai bus leidžiami tik tų institucijų, kurios yra įgaliotos tai daryti. Kartu pinigų padirbinėjimas nuo seniausių laikų yra baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka, bet, kad ir kokios griežtos bausmės būtų taikomos, pinigų klastojimas niekada neišnyko, o kai kuriais istoriniais laikotarpiais ypač klestėjo. Rusijos imperijoje popierinių pinigų klastojimas ypač paplito nuo XIX a. vidurio, o tarp tokiu „amatu“ užsiimančių asmenų itin pastebimi buvo vakarinių šalies gubernijų – buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadijų – nusikaltėliai. 


Lietuvos banko Pinigų muziejuje saugomas unikalus eksponatas – 1855 m. laidos Rusijos imperijos 3 rublių padirbinėjimui naudotas akmuo. Iš pažiūros neišvaizdus stačiakampis luitas ypatingas tuo, kad ant jo galima pastebėti išraižytus banknoto grafinius elementus – rėmelio ornamentus bei nominalo užrašą. Nors šiandien spausdinimas ir akmenys atrodo visiškai nesusiję, 1796 m., vokiečiui Aloizui Senefelderiui (Alois Senefelder) atradus litografijos (gr. „rašymas ant akmens“) techniką, toks spausdinimo būdas plačiai paplito ir buvo naudojamas labai įvairiose srityse – ja gamintos tiek afišos, žemėlapiai, tiek meno kūriniai. Šio metodo esmę sudarė viena dažniausiai buityje pasitaikančių cheminių reakcijų – riebalų nesimaišymas su vandeniu. Iš pradžių ant kalkakmenio riebalinio pagrindo priemone buvo nupiešiamas piešinys, o pats akmuo padengiamas specialiu tirpalu, kuris piešiniu nepadengtą akmens dalį padarydavo hidrofiline, t. y. sugeriančia vandenį. Taip buvo užtikrinama, kad aliejingi dažai neišsilies už piešinio kontūrų ir susigers. Tuomet ant taip paruošto akmens buvo dedamas popierius ir atspaudžiamas piešinys. Taip buvo galima pagaminti daug kopijų, todėl nenuostabu, kad tuo susidomėjo ir pinigų klastotojai.
 

Pinigų muziejuje
Atnaujinta: 2021-04-16