Osto pinigai (1916-1922)

1915 m. rytiniuose Vokietijos okupuotose kraštuose – Lietuvoje, Kurše, Balstogės, Suvalkų ir Gardino srityse – buvo sudaryta karinė administracija. Ši teritorija buvo tiesiogiai pavaldi Rytų kariuomenės vadui ir sutrumpintai vadinama Oberosto kraštu (das Land Ober Ost). Vokiečių okupacinė valdžia visą Lietuvos ūkį pajungė Vokietijos ūkiui remti ir jos kariuomenei išlaikyti. Tam naudota ne tik žemės ūkio produkcija, įrengimai bei žaliava, bet ir iki tol kursavę sidabriniai rubliai. Naujoji valdžia nusprendė iš gyventojų surinkti rublius, keičiant juos į vokiškus popierinius pinigus. 1916 m. tam tikslui nutarta išleisti specialią valiutą.

Naujos valiutos įvedimas buvo pavestas Rytų prekybos ir pramonės bankui, turinčiam centrą Poznanėje. Šis bankas suorganizavo specialią kredito kasą – Rytų skolinamąją kasą (Darlehnkasse Ost), kuri turėjo atlikti emisijos banko funkcijas vokiečių okupuotuose rytiniuose kraštuose, išskyrus Lenkiją. 1916 m. birželio 26 d. buvo įkurtas Rytų skolinamosios kasos Kauno skyrius, įpareigotas išleisti į apyvartą pirmuosius pinigus – rublius, dar vadintus ostrubliais (nors išleistuose piniginiuose ženkluose „Ost“ žodis nebuvo minimas). Ostrubliai buvo paskelbti vienintele teisėta valiuta Lietuvoje (ostrublis prilygintas vokiečių markei 1:2). Šalia popierinių ženklų kursavo geležinės kapeikos.

Buvo išspausdinti dideli 1, 3, 10, 25 ir 100 rublių banknotų tiražai. Rytų skolinamosios kasos rubliai dvipusiai, įrašai keturiomis kalbomis: averse – vokiečių, reverse – lietuvių, lenkų ir latvių. Nesudėtinga spauda, ornamentika, prasta popieriaus kokybė. Dėl to šie pinigai dažnai padirbinėjami. Kaip netikrų pinigų centrai garsėjo Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Ryga, Liepoja.

Monetos kaldintos Berlyne ir Hamburge. Įrašai monetose vokiečių ir rusų kalbomis.

Rytų skolinamoji kasa leido popierinius pinigus, nesirūpindama jų padengimu. Ostai buvo padengti rusų rubliais, vertybiniais popieriais ir kt. Nežiūrint į užstatus, šie pinigai neturėjo brangiųjų metalų ir tvirtos valiutos pagrindo.

Lietuvos gyventojai greitai perprato okupacinės valdžios gudrybę, todėl neskubėjo keisti tikro sidabro į surogatinius pinigus. Tada Vokietijos valdžia nutarė ostrublius palaipsniui išimti iš apyvartos. 1917 m. Rytų skolinamoji kasa buvo atskirta nuo Rytų prekybos ir pramonės banko ir reorganizuota į atskirą kredito įstaigą. Perkelta iš Poznanės į Kauną, ji ir toliau tęsė popierinių pinigų emisiją. 1918 m. vietoj rublių buvo pradėtos spausdinti vietinės markės (arba ostmarkės). Ostmarkė buvo prilyginta markei santykiu 1:1.

Buvo išleista didžiulė, niekuo nepadengta 0,5, 1, 2, 5, 20, 50, 100, 1000 nominalų ostmarkių emisija. Jų ornamentika artima rubliams. Tikėtina, kad kai kurių nominalų kupiūrų pagrindui buvo naudotos tos pačios klišės. Įrašai vokiečių, latvių ir lietuvių kalbomis (Lenkijoje spausdinti atskiri pinigai – lenkiškos markės). Ženklų averese išreikšta garantija Rytų skolinamosios kasos ženklus ateityje iškeisti į reichsmarkes. Matyt, tai turėjo sustiprinti pasitikėjimą naujaisiais pinigais.

Osto pinigų įsigalėjimą pokario (jau nepriklausomoje) Lietuvoje sąlygojo Vokietijos suteiktos Lietuvai paskolos. Po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (kapituliavo 1918 m. lapkričio 11 d.) iš Lietuvos pradėtos atitraukti vokiečių karinės pajėgos. Tuo metu visas jėgas turėdama telkti kovoms su išorės priešais  Lietuvos Respublikos vyriausybė negalėjo įsivesti savų pinigų (trūko lėšų), todėl buvo priversta naudoti nuvertėjusias ostmarkes. 1918 m. gruodžio 30 d. Lietuvos laikinajai vyriausybei pasirašius specialią sutartį su Rytų skolinamąją kasa, pastaroji įsitvirtino Lietuvos emisijos banko pozicijose, o jose leidžiami ostai tapo teisėta mokėjimo priemone ir kursavo iki lito valiutos įvedimo (1922 m.).

1919 m. Lietuvos vyriausybė specialiu įsakymu pakeitė oficialų pinigų pavadinimą: ostmarkė buvo pavadinta auksinu, pfenigas – skatiku. Milžiniški ostmarkių (auksinų) kiekiai sukėlė neregėtą hiperinfliaciją:  pinigų kursas stabilių valiutų (dolerio) atžvilgiu labai smuko, o prekių kainos sparčiai kilo. Nepriklausomybės kovų laikotarpiu jų kursas nuvertėjo ne kelis, bet kelis tūkstančius kartų. Pavyzdžiui 1 doleris 1918 m. sausio 2 d. prilygo 5,09 ostmarkės, o 1922 m. lapkričio 1 d. jau 4550 ostmarkių. Taigi, svarbiausią vaidmenį besikuriančios valstybės pinigų apyvartoje vaidino vokiški pinigai, atnešę Lietuvos ekonomikai didžiulius nuostolius.

Įvedus litą, ostrubliai ir ostmarkės turėjo būti iki 1923 m. sausio 1 d. pakeisti į litus Finansų, prekybos ir pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu. Vėliau keitimo terminas buvo pratęstas.