Iki XV a. vidurio, šalį valdant didžiajam kunigaikščiui Vytautui, formavosi muitai, jų tarifai ir rinkimo būdai. XV a. pirmojoje pusėje Vytautas centralizavo muitinių valdymą. Manoma, kad muitinių sistema Lietuvoje visiškai susiformavo XVI a. pradžioje.
Per amžius mokesčiai ir muitai mažai keičiasi, tačiau tam tikrų mokesčių paskirtis anksčiau buvo visiškai kitokia. Antai LDK taikyti pagalvės, padūmės, dešimtinės, žagrės, stočių, ordinės, dėklos, mezliavos ir kiti mokesčiai. Jie buvo taikomi priklausomai nuo laikotarpio, asmens kilmės ir veiklos. Šį kartą labiau panagrinėsime LDK miestiečiams taikytus svaigalų mokesčius. Kokie jie buvo ir kaip keitėsi?
Keitėsi svaigalų mokesčio pavadinimas. Iki Liublino unijos šis mokestis buvo vadinamas kapščizna, o nuo XV a. antrosios pusės Seimo įvestas mokestis, mokamas buvusioje LDK už alaus, spiritinių gėrimų, midaus ir vyno gamybą ir pardavimą (vynui taikyta nuo 1629 m.), buvo vadinamas czopowe. Alaus darykloms taikytas mokestis paprastai buvo 1/8, o komunalininkams – 1/18 pardavimo kainos, tačiau kartais šios sumos buvo padvigubinamos. XVI a. pirmojoje pusėje pajamos iš šio mokesčio sudarė apie 1/4 visų mokesčių pajamų, o XVIII a. antrojoje pusėje – apie 1/3 valstybės pajamų. 1773–1775 m. svaigalų mokesčiui buvo suteiktas valstybinio mokesčio pobūdis.
Iš pradžių gaminant ir pardavinėjant alų arba midų reikėdavo sumokėti 30 grašių. Pardavinėti degtinę kainuodavo 10 grašių ir atskirai reikėdavo mokėti už gamybą. Tokios kainos buvo palankios ne visiems ir, kaip visais laikais, atsirasdavo nelegalių smuklių. Jų savininkai pagal Lietuvos Statutą buvo baudžiami 300 grašių baudomis su priemonių ir gaminių konfiskavimu.
Po Liublino unijos keitėsi pavadinimai, mokesčių dydis ir bendri įstatymai. Svaigalų mokestis, taikytas alaus, midaus, degtinės ir vyno gamybai, buvo vadinamas czopowe, o už pardavimą taikytas mokestis – szelężne. Už atvežtinio alaus pardavimą smuklių savininkams reikėjo susimokėti 20 grašių. Smuklių nuomininkai mokėdavau mažiau – 12 grašių. Už degtinės gamybą tekdavo susimokėti 12 grašių, o už pardavinėjimą – 6 grašius per metus. Be to, reikėdavo susimokėti ir už parduotos degtinės kiekį: buvo imami 2 pinigėliai už kvortą parduotos degtinės, nuo 1667 m. – 4 pinigėliai (1 grašį sudarė 18 pinigėlių).
Svaigiesiems gėrimams buvo taikomas ir į muitą panašus mokestis. 2 auksinus (60 grašių) reikėdavo sumokėti už kiekvieną vyno pusstatinę (201,6 l), atvežtą iš Vengrijos. Jūros keliu gabentas vynas iš Prancūzijos, Italijos ar Ispanijos kainuodavo mažiau – mokėta po 1 auksiną (30 grašių) už kiekvieną statinę (403,2 l). Matyti, kad iš pietų gabentas vynas buvo prabangos prekė, tik turtingiausios giminės galėjo leisti sau tokius malonumus. Žymus importinių svaigalų mokesčių padidėjimas fiksuojamas Stepono Batoro laikais – šis valdovas siekė, kad padidėtų vietinė alkoholinių gėrimų gamyba ir kartu daugiau būtų surenkama mokesčių į valstybės iždą.
Buvo kontroliuojamas ne tik alkoholio gamybos kiekis, bet ir pardavimo laikas. XVIII a. pabaigoje Kaune buvo uždrausta gaminti alkoholinius gėrimus po 22 valandos. Už tai grėsė 5 auksinų bauda. Bet tai buvo daroma ne siekiant sumažinti svaigalų gamybos kiekį, o priešgaisrinės saugos sumetimais.
XVIII a. viduryje Kaune statinės vietinio tamsiojo alaus gamyba kainavo 8 auksinus per metus, atvežtinio alaus – 2 auksinus ir 8 grašius. Mokesčiai buvo dideli, bet už šviesųjį alų jų mokėti nereikėjo. Taigi, galima numanyti, kurios rūšies alaus buvo vartojama daugiausia. Parduodantiems alų reikėdavo mokėti 8 grašius už gorčių (1 gorčius = 2,82 l). Nors už magistrato nurodymų nesilaikymą buvo taikomos bausmės, tai nesustabdydavo miestiečių – jie alų, midų ar kitokius svaigalus gamindavo ir nelegaliai. Daugelis nenorėjo už alkoholio gaminimą mokėti didelių mokesčių.
Muitinės Lietuvoje klestėjo iki XVII a., vėliau jų reikšmė pamažu mažėjo, o 1795 m., Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, muitinės perėjo Rusijos žinion. Nuo tada iki pat 1914 m. muitinės Lietuvoje vadovavosi Rusijos muitinės įstatymais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jos atsidūrė už fronto linijos ir, praradusios galimybę vykdyti savo funkcijas, nustojo veikti.
1919–1940 m.
XX a. Lietuvos muitinių istorijos pradžia galima laikyti 1918 m. vasario 16 d., kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Besikurianti Lietuva negalėjo sėkmingai egzistuoti be valdymo institucijų, tarp jų ir muitinių, nes reikėjo kontroliuoti valstybės sieną, neleisti išvežti iš šalies maisto produktų, neįleisti į šalį asmenų, nusiteikusių priešiškai Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu.
Už muitinių sistemos kūrimą Lietuvoje buvo atsakingas 1919 m. pradžioje pradėjęs veikti Prekybos ir pramonės ministerijos Muitinių departamentas. Pirmasis jo vadovas buvo Oskaras Baldamus.
Pirmosios septynios muitinės 1919 m. buvo įsteigtos prie sienos su Vokietija. Tai Virbalio, Jurbarko, Tauragės, Kretingos, Naumiesčio, Naujamiesčio ir Račkų muitinės. Buvo įsteigta ir 13 sienos perėjimo punktų.
Atsiradus pirmosioms muitinėms, iškilo būtinybė priimti dokumentą, reglamentuojantį jų veiklą. Didėjant prekybos apimčiai, taip pat reikėjo teisės akto, kuris numatytų įvežamų ir išvežamų prekių muitų tarifus. 1919 m. gegužės 8 d. įsigaliojo Prezidento Antano Smetonos, Ministro Pirmininko M. Sleževičiaus ir prekybos bei pramonės ministro Jono Šimkaus pasirašyti Laikinieji Lietuvos muitinių įstatai ir laikinieji Lietuvos muitinių tarifai. Ši diena laikoma Lietuvos muitinių teisinio funkcionavimo pradžia.
Laikinuosiuose įstatuose buvo numatyta įkurti 21 sienos perėjimo punktą ir pirmosios bei antrosios kategorijų muitines. Įstatai taip pat numatė, kad muitinės yra pavaldžios Prekybos ir pramonės ministerijai ir Muitinės departamentui, o perėjimo punktai – departamentui ir muitinėms.
Muitinės buvo steigiamos prie sienos su Vokietija ir Latvija, taip pat prie sienos su Klaipėdos kraštu, kuris iki 1923 m. Lietuvai nepriklausė. Prie sienos su Lenkija muitinių nebuvo, nes Lietuva nepripažino vienašališkai nustatytos sienos, vadino ją tik demarkacine linija.
Nepriklausomos Lietuvos muitinę kūrė drąsūs, sąžiningi ir atsakingi žmonės. Sunkiausias uždavinys teko pirmosioms muitinėms ir jose dirbantiems valdininkams. Jie privalėjo įveikti nemažai sunkumų: trūko patirties, kvalifikuotų muitininkų, ne visiems užteko darbo priemonių, iki 1919 m. pabaigos Lietuvoje buvusi Vokietijos armija trukdė tinkamai vykdyti muitinę kontrolę. Tačiau muitininkai vis tiek atsakingai vykdė duotą priesaiką dirbti Lietuvos tautos ir valstybės gerovei.
Visa muitinių sistema buvo patvirtinta 1920 m. gegužės 14 d. Prezidento Antano Smetonos ir Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko pasirašytu įstatymu. Sistemoje tuo metu dirbo per 300 valdininkų ir tarnautojų. Nusistovėjo muitinėse dirbusių valdininkų skaičius: pirmosios kategorijos muitinėse dirbdavo apie 20 žmonių, antrosios kategorijos – apie 10, perėjimo punktuose – 4. Didžiausia buvo pirmosios kategorijos Virbalio muitinė, kurioje dirbo daugiau kaip 60 žmonių.
1923 metais prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, Lietuvos muitinių sistemą iš viso sudarė 26 muitinės ir 31 sienos perėjimo punktas, juose dirbo apie 700 žmonių.
Naujas Lietuvos muitinės veiklos etapas prasidėjo 1924 m. Muitinei vadovauti ėmė Prekybos departamentas. Tuo metu iš esmės pertvarkius muitinių struktūrą, Lietuvoje liko veikti 16 muitinių ir 34 sienos perėjimo punktai, darbuotojų muitinėse sumažėjo daugiau kaip 40 proc.
1924 m. rugsėjį Kaune įvyko pirmasis Lietuvos muitinių viršininkų suvažiavimas. Jame buvo apžvelgtas per šešerius metus muitinių nueitas kelias ir atlikti darbai. Konstatuota, kad muitinių kūrimo sunkumai įveikti, kad ypač sparčiai tvarkytos muitinės Klaipėdos krašte, tolydžio gerėjo muitinių darbo rezultatai. Muitinių viršininkai aptarė ir ateities siekius – dirbti taip, kad būtų kaip galima geriau apsaugoti Lietuvos ekonominiai interesai, sudarytos palankios sąlygos per valstybės sieną vykstantiems keliautojams.
Suvažiavime daug dėmesio skirta reikšmingam muitinės dokumentui – 1924 m. balandį Lietuvos Seimo priimtiems naujiems nuolatiniams Muitinių įstatams. Šiuo 18 kartų keistu ir pildytu dokumentu Lietuvos muitinės vadovavosi iki pat jų likvidavimo 1940 m.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu muitai sudarė apie 20 proc. biudžeto pajamų. Iki pasaulį sukrėtusios ketvirtojo dešimtmečio ekonominės krizės, kuri paveikė ir Lietuvą, muitinės pajamos kasmet tik didėjo: 1925 m. jos siekė beveik 51 mln. litų, 1928 m. – apie 59 mln. litų. Daugiausia muitų surinkta 1931 m. – per 73 mln. litų. Didžiausią dalį muitinės pajamų – apie 94 proc. – sudarė muitai už įvežamas prekes.
Tuometinėje Lietuvoje gana opi problema buvo kontrabanda. Su šiuo nepageidautinu reiškiniu aktyviai kovojo atsidavę savo darbui muitinės pareigūnai. Ukmergėje ir Alytuje buvo įsteigti specialūs kontrabandos persekiojimo punktai. Už kontrabanda gabenamas prekes grėsė piniginė bauda ir areštas arba sunkiųjų darbų kalėjimas.
Susiformavus muitinių sistemai, vis dažniau buvo svarstomas muitininkų uniformų klausimas. Visi muitinėse dirbantys valdininkai pritarė, jog uniformos kelia valstybės prestižą, drausmina muitininkus ir išskiria juos iš kitų valstybės tarnautojų. Todėl jau 1926 m. pradžioje Finansų ministerija pradėjo spręsti uniformų klausimą. 1927-ieji į Lietuvos muitinių istoriją įėjo kaip metai, kai pirmą kartą visi Lietuvos muitinės pareigūnai tapo uniformuoti. 1936 m. punktas, kad visi muitinių tarnautojai darbo metu privalo dėvėti uniformą, buvo įrašytas į Muitinių įstatus.
Per beveik 20 metų muitinių veikla darėsi vis efektyvesnė, tobulėjo. Tačiau 1938 m. kovą Lietuvą pasiekė pirmasis – Lenkijos ultimatumas, kuriuo buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius ir grasinama ginkluotu puolimu. Santykių užmezgimas paskatino kurti naujas muitines prie sienos su Lenkija. 1939 m. kovo mėn. ultimatumą Lietuvai įteikė ir Vokietija, reikalaudama Klaipėdos krašto. Lietuvos Vyriausybei priėmus šį ultimatumą, vokiečiai nieko nelaukdami ėmė užiminėti šio krašto valstybines įstaigas, uostą, pasienio policijos postus, muitines.
Metų pabaigoje Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir Vilniaus kraštas ir atsirado poreikis kurti muitines prie sienos su Sovietų Sąjunga. Šiuo tikslu 1940 m. buvo sukurta nauja muitinių sistema, tačiau jai funkcionuoti nebuvo lemta. Birželį Lietuvą okupavo sovietų armija ir taip buvo pradėta ardyti visa iki tol efektyviai veikusi sistema. Šalyje įsigaliojo sovietų muitinės įstatymai, nepriklausomos Lietuvos muitinės nustojo veikti.
Nuo 1990 iki 2004 m.
1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti valstybingumą. Nepriklausomybę atgavusiai šaliai buvo svarbu liudyti pasauliui, kad ji turi valstybės sienas su kaimyninėmis šalimis ir jas saugo, o šalies ekonominė apsauga remiasi valstybingumo pamatais ir jį įprasminančia institucija – muitine.
1990 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Muitinės laikinąjį įstatymą, dar po dviejų dienų buvo įsteigtas Muitinės departamentas. Taip prasidėjo atkurtos nepriklausomos Lietuvos muitinės veikla. Pirmuoju muitinės vadovu buvo paskirtas Valerijonas Valickas. Muitinės departamente tą rudenį pradėjo dirbti 30 darbuotojų, ėmė veikti pirmosios septynios muitinės – Vilniaus, Lazdijų, Varėnos, Skuodo, Zarasų, Šalčininkų ir Joniškio.
Lietuvos muitinė kūrėsi labai sunkiomis sąlygomis. Tai buvo neramus, kupinas pavojų laikas visai Lietuvai, o ypač – pasienyje dirbantiems pareigūnams, bet jie, negailėdami jėgų, o kartais net ir gyvybės, vykdė duotą priesaiką. Priešiškai nusiteikę sovietų kariškiai ir OMON’o būriai puldinėjo, degindavo statybininkų vagonėliuose įsikūrusius muitinės postus, o čia dirbančius pareigūnus terorizuodavo ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Nuo išpuolių nukentėjo apie tris dešimtis muitininkų.
1991 m. liepos 31 d. Lietuvą sukrėtė skaudi tragedija – omonininkai Medininkų poste užpuolė ir žiauriai nužudė ten dirbusius pareigūnus – muitinės inspektorius Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių ir Ričardą Rabavičių – ir keturis jų bendražygius policijos pareigūnus. Išgyventi buvo lemta tik muitinės inspektoriui Tomui Šernui.
Įtampą pasienyje kurstė ne tik dažni išpuoliai, bet ir muitinių dvivaldystė, nes Lietuvoje iki pat rugpjūčio pučo žlugimo veikė ir Sovietų Sąjungos muitinė. Tik 1991 m. rugpjūčio 26 d. buvo nutraukta jos veikla ir svetimos valstybės institucijos funkcijas perėmė Lietuvos muitinės departamentas. Tais pačiais metais buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos muitinės emblema ir pareigūnų uniforma.
Pagrindiniai jaunos institucijos uždaviniai buvo vykdyti muitų politiką nustatančius įstatymus, taikyti muitų tarifus ir imti muitų rinkliavas, užkirsti kelią kontrabandai ir kitokiems muitų taisyklių pažeidimams.
Darbuotojų kvalifikacijai kelti 1992 m. buvo įkurta Muitinės mokykla. Pirmaisiais metais joje mokėsi apie 400 muitininkų (2003 m. kvalifikacijos kėlimo kursuose ir seminaruose tobulinosi apie 2 700 pareigūnų). 2001 m. mokykla reorganizuota į Muitinės mokymo centrą.
Muitinės raidai labai svarbūs 1993-ieji. Tais metais teisinę bazę sustiprino nuolatiniai Lietuvos Respublikos muitinės ir Muitų tarifų įstatymai, muitų tarifu pradėta reguliuoti užsienio prekyba. Tais pačiais metais buvo patvirtintas pirmasis Tarnybos Lietuvos muitinėje statutas (nauja statuto redakcija įsigaliojo 2003 m. birželį) ir muitinės taisyklės, o Lietuvos Respublikos muitinės departamentas Vyriausybės nutarimu pertvarkytas į Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Buvo įregistruoti pirmieji muitinės sandėliai, veiklą pradėjo muitinės tarpininkai.
Vienas iš ryškesnių muitinės veiklos pokyčių – 1996 m. atlikta muitinės sistemos reorganizacija. Siekiant, kad teisės aktais nustatyta prekių priežiūra būtų kvalifikuota, muitinės įstaigų darbo centras buvo perkeltas iš pasienio į teritorijos viduje esančias muitines. Vietoj 14 veikiančių muitinių įsteigta 10 teritorinių muitinių, apibrėžtos jų veikimo zonos, įsteigti 74 postai ir jų padaliniai.
Stiprėjanti muitinės institucija, gerėjanti pareigūnų kvalifikacija darė teigiamą įtaką muitinės indėliui į šalies biudžetą. Muitinės įplaukų kasmet daugėjo: 1992 m. Lietuvos muitinė surinko 9,9 mln. litų muitų ir mokesčių, 1997 m. – 2 mlrd. 904 mln. litų, 2003 m. – 3 mlrd. 432 mln. litų.
Muitinės veikla visais laikais buvo neatsiejama nuo kovos su kontrabanda. 2002 m. sausio 1 d. Lietuvos muitinėje buvo įkurta Muitinės kriminalinė tarnyba, kurios vienas svarbiausių uždavinių – sustabdyti kontrabandinių prekių antplūdį, galintį surikdyti ekonominę pusiausvyrą, ir taip apsaugoti Europos Sąjungos vidaus rinką.
Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, ne tik kūrė ir tvirtino svarbiausias valstybės institucijas, bet ir ėmė rengtis naujam išbandymui – integracijai į Europos Sąjungą.
Europos Sąjungos bendrosios rinkos pagrindinis elementas yra muitų sąjunga, pagrįsta laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu. Taigi, remiantis muitų sąjunga, naikinami visi muitų mokesčiai tarp ES valstybių, o su trečiosiomis, Europos Sąjungai nepriklausančioms šalimis vykdoma bendra užsienio prekybos ir muitų politika.
Todėl, Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje, muitinei teko ypač dideli darbai. Reikėjo pertvarkyti administracinę struktūrą, įdiegti informacines sistemas, turinčias sąsajas su Europos Sąjungos informacinėmis sistemomis, modernizuoti postus prie būsimų išorinių Europos Sąjungos sienų, parengti teisės aktus, atitinkančius Europos Sąjungos teisės nuostatas, ir pan.
Stabiliu muitinės funkcionavimo teisiniu pagrindu tapo 1996 m. Seimo priimtas Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas, parengtas pagal Europos Sąjungos muitinės kodekso nuostatas ir suderintas tiek su šiuo kodeksu, tiek su pagrindinėmis muitinės veiklą reglamentuojančiomis tarptautinėmis konvencijomis. Muitinė juo vadovavosi nuo 1998 metų iki 2004 m. gegužės 1-osios, kai, įstojus į Europos Sąjungą, jos veiklą pradėjo reglamentuoti Bendrijos muitinės kodeksas.
Lietuvai rengiantis tapti Europos Sąjungos nare ypač svarbus buvo tarptautinis bendradarbiavimas muitinės veiklos srityje. Galimybė plėtoti tarptautinius ryšius atsivėrė dar 1992 m., kai Lietuva tapo Muitinių bendradarbiavimo tarybos (dabar – Pasaulio muitinių organizacija), turinčios didelę įtaką Europos Sąjungos muitų politikai, nare.
Įsitraukti į šios organizacijos veiklą buvo vienas svarbiausių žingsnių. Po to Lietuvos muitinė pradėjo aktyviai dalyvauti visuose svarbiausiuose pasaulio muitinių bendrijos įvykiuose. Paminėtina, kad 2003 m. gegužę Pasaulio muitinių organizacija Vilniuje surengė regioninę muitinių konferenciją, kurioje dalyvavo ir šios organizacijos generalinis sekretorius Michelis Danet‘as.
Gaudama tarptautinę paramą, Lietuvos muitinė, pradėjusi veiklą pasienyje laikinuosiuose statybininkų vagonėliuose, šiuo metu turi įrengtą ne vieną modernų kelio postą. Tai pasienyje su Baltarusija pastatyti Medininkų ir Šalčininkų kelio postai, pasienyje su Kaliningrado sritimi – Nidos ir 2004 m. įkurtuves atšventęs Panemunės kelio postai.
Sėkmingas muitinės įsiliejimas į Europos muitinių šeimą būtų buvęs neįmanomas be integruotos informacinės sistemos sukūrimo. Pirmąja kregžde kompiuterizuojant muitinę galima laikyti pusšimtį asmeninių kompiuterių, kurie buvo įsigyti dar 1991 m. O jau kitąmet pradėti kaupti krovinių deklaracijų duomenys ir savo jėgomis imta kurti deklaracijų apdorojimo sistema. Muitinės departamente įkūrus Informatikos skyrių, pradėta kurti Muitinės informacinė sistema.
2001 m. sausį įsteigtas Muitinės informacinių sistemų centras. 2003 m. įdiegta muitinės deklaracijų apdorojimo sistema ASYCUDA, elektroninio deklaravimo sistema, Naujoji kompiuterizuota tranzito sistema (NCTS), kitos sistemos, užtikrinančios spartesnį krovinių judėjimą ir geresnę prekybos su trečiosiomis šalimis kontrolę.
Rengiantis Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, 2002 metų liepos 1 d. dešimt iki tol veikusių teritorinių muitinių buvo pertvarkytos į penkias, veikiančias didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Europos Sąjungos vidaus rinką saugo muitinės mobiliosios grupės, tikrinančios krovinius pagal išankstinę informaciją. Ypatingas dėmesys skiriamas bendradarbiavimui su teisėtu verslu, skatinant greitą ir sklandžią užsienio prekybą.
Minėdama 85-mečio jubiliejų, 2004 m. Lietuvos muitinė užbaigė vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio veiklos etapų – įsiliejo į darnią Europos Sąjungos muitinių šeimą. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dieną nutraukta muitinės postų veikla prie valstybės sienos su Lenkija ir Latvija.
