Monetų kalyklos Lietuvoje

Nėra tvirtų žinių kur kaldintos pirmosios lietuviškos monetos (XIV a. pab. – XV a.). Galima tik numanyti, kadangi monetų kalimas buvo valdovo teisė, tai ir monetos turėjo būti kaltos valstybės centre – Vilniuje. Vilniaus monetų kalykla pagal tam tikras teorijas darbą galėjo pradėti XV a. viduryje arba pabaigoje. Tiksliai žinoma, kad 1495 m. Vilniaus monetų kalykla jau tikrai veikė. Ji oficialiai įkurta pinigų reformai vykdyti. Pinigų reformos esmė – stiprinti savų pinigų vertę ir išimti iš apyvartos tuo metu vyravusius Prahos grašius. Lietuviškas grašis, susidedantis iš 10 denarų, paliktas skaičiuotiniu vienetu. Tokia sistema yra dešimtainė, labai pažangi ir tuo metu Europoje vienintelė. Visgi tuo metu kaldinami tik denarai ir pusgrašiai. Nuo 1506 m. kalykla uždaryta.

1508 m. Seimas Naugarduke priėmė nutarimą vėl atidaryti Vilniaus monetų kalyklą. Kalykla pradėjo veikti 1509 m. vasario 9d., nors pirmieji pusgrašiai kaldinti su 1508 m. data išgraviruotais spaudais. Monetose iki tol gotišką šriftą pakeitė renesansinis. Lenkijos erelis vaizduojamas su karūna. Iki 1529 m. nukaldinta apie 17,1 mln. vnt. pusgrašių. 1528 -1529 m. pusgrašiuose pasirodė ir ženklas V, kuris, manoma, reiškė Vilniaus kalyklos pavadinimą. Vertingos lietuviškos monetos skverbėsi į kaimynines valstybes ir sudarė konkurenciją vietiniams pinigams. Pirmiausia lietuviškų monetų naudojimas buvo uždraustas 1517 m. Livonijoje, o 1532 m. – ir Prūsijoje. Prieš lietuviškas monetas pasisakyta 1513 m. Mažosios Lenkijos ir 1515 m. Lenkijos seimuose. 1529 m. su Lenkija prasidėjus deryboms dėl pinigų sąjungos, Vilniaus monetų kalykla uždaryta.

1534 m. atsinaujinus karui su Maskva, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) pakvietė didelę brangiai kainuojančią Lenkijos ir samdytą kariuomenes. Joms išlaikyti 1535 m. vėl atsidaryta Vilniaus monetų kalykla. Jos valdytoju paskirtas vyskupas Jonas, o pinigų meistru – Kasparas Moleris. 1535 – 1536 m. kaldinti pirmieji lietuviški grašiai, panašūs į Europoje paplitusius Prahos grašius. Jų nukaldinta apie 3 – 4 mln. vnt. Karui baigiantis kalyklos veikla nutraukta. Grašio išleidimas užbaigė LDK pinigų reformą. Lietuviški grašiai buvo skaičiuojami kapomis (60 vnt.) ir rubliais (100 vnt.).

1545 m. LDK žemės iždininkas Ivanas Hornostajus Vilniuje, Vokiečių gatvėje, monetų kalyklai nupirko pastatą, kainavusį 500 kapų lietuviškų grašių. Vakarų Europoje nupirkti modernūs įrengimai ir nusamdyti spaudų raižytojai: M. Šlezingeris, V. Frankas, G. Brėmas ir kt. Sidabras kalyklai daugiausia buvo pristatomas iš Krokuvos, dalis – iš Dancigo. Iš pradžių monetos buvo kaldinamos rinkos ir valdovo poreikiams patenkinti. Rinkai papildyti kaldintos tradicinės monetos – denarai, pusgrašiai, grašiai ir pirmą kartą pusės denaro  vertės monetos obolai. Prekybai su Lenkija ir Prūsija nukaldinti grašiai, trigrašiai, šešiagrašiai. 1547 m. Vilniuje nukaldintos ir pirmosios lietuviškos auksinės monetos dukatai. Vilniaus kalyklos apimtis buvo didžiulės: 1545 – 1546 m. nukaldinta 881 204 vnt. obolų ir 375 263 vnt. grašių. 1550 – 1554 m.  – 5 688 160 vnt. denarų ir 3 627 571 vnt. pusgrašių.
 

Dėl sidabro trūkumo ir dėl mažo pelno 1555 – 1562 m. kalykla išnuomota žydų verslininkams. Vadovu paskirtas Gabrielius Tarla. Kilus didžiuliam nepasitenkinimui dėl sumažintos monetų prabos, tiek šalyje, tiek užsienyje kalyklos nuoma žydams buvo nutraukta.

1562 m. Vilniuje įvyko Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės vedybos su Švedijos kunigaikščiu Johanu. Svarbiausiems svečiams buvo įteiktos pirmą kartą nukaldintos 10 dukatų monetos. Vienintelį kartą nukaldinti 1563 m. trigubi dukatai. 1564 m. Vilniaus kalykla pradėjo monetas žymėti Žygimanto Augusto monograma, kad jos taptų legalios to meto apyvartoje. Žygimantui Augustui švenčiant 45 metų gimimo sukaktį, Vilniuje nukaldinti portretiniai taleriai su nurodytu nominalu 30.

Dėl didelių kalybos apimčių 1564 – 1568 m. atidaryta dar viena kalykla Tikocine, Palenkėje (dab. Lenkija). Čia nukaldinti lietuviški pusgrašiai, grašiai ir satyriniai trigrašiai.

1566 m. Žygimantas Augustas išdavė privilegiją Vilniaus kalyklos valdymą perduoti LDK  žemės iždininkui  Mikalojui Naruševičiui. Dar didesnį savarankiškumą žemės iždininkui suteikė 1568 m. Seimo Gardine nutarimas, jame numatyta kalyklos priežiūrą, miestų samdymą ir algų mokėjimą perduoti žemės iždininkui. 1569 m. liepos 1 d. pasirašius Liublino uniją, 1571 m. Vilniaus kalykla veiklą nutraukė.

Kalyklos veikla atnaujinta 1577 m. Ji jau turėjo savo personalą. 1580 – 1583 m. monetose įkaltas žemės iždininko Jono Glebavičiaus herbas Leliva, o 1584 m. monetose iždininko herbo jau nebėra. 1585 – 1586 m. monetose yra pakanclerio Leono Sapiegos herbas Lapė.

Valdant S. Batorui pirmą kartą kalykla pradėjo kalti šilingus, bet daugiausia kaldino trigrašius. Talerių ir dukatų nukaldinta mažai. Polocko atgavimo proga 1580 m. nukaldintos dešimties dukatų monetos portugalai.

Vazos valdymo laikotarpiu Vilniaus monetų kalykla buvo vienintelė visoje LDK . Karalius įsipareigojo kalyklą leisti valdyti iždui. 1597 ir 1598 m. trigrašiai žymimi pinigų meistro ženklų – jaučio galva, perverta dviem kabliais, priklausė Simonui Liudemanui (1597 – 1599), vėliau tapusiam žymiu Meklenburgo kalyklos meistru. 1600 m. savo ženklais žymėti monetas pinigų meistrams uždrausta.

1584 – 1603 m. monetų kalyklos prižiūrėtojas buvo Vilniaus vaivada Kristupas I Radvila Perkūnas, 1603-1616 m. - Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.

1601 m. lankydamasis Vilniuje, Zigmantas Vaza dėl prastos monetų kokybės kalyklą liepė uždaryti, bet ji veikė iki 1603 m. Atidaryta vėl 1606 m. 1615 m. sudegė, bet po gaisro ji atstatyta. Monetų kaldinimui pradėta naudoti naši valcavimo mašina. 1616 – 1621 m. kalyklos prižiūrėtojais buvo Jonas Karolis Chodkevičius, 1623 – 1633 m. – Leonas Sapiega. Vilniaus monetų kalykloje kaldintos ir aukštos prabos monetos: dešimties dukatų (portugalų) monetos nukaldintos 1616 m. karaliaus 50 metų proga ir 1617 – 1618 m. sėkmingam karui su Maskva paminėti, o penki dukatai – 1621 -1622 m. karui su Turkija paminėti. 1627 m. kalykla uždaryta.

Kadangi ilgą laiką LDK pinigai išvis nebuvo kalami, Vilniaus monetų kalykla atidaryta tik valdant Jonui Kazimierui 1652 m. 1653 m. pradžioje Vilniuje prasidėjo maro epidemija  ir mirus keletui darbuotojų kalykla laikinai uždaryta. Maro epidemija užsitęsė iki 1654 m. Atnaujinti monetų kalimą sutrukdė tų pačių metų gegužės mėnesį prasidėjęs karas su Rusija, pagrindinės lėšos jam finansuoti buvo dengiamos iš LDK iždo. Netrukus 1655 m. prasidėjo karas su Švedija.

Teigiama, kad monetų kalykla veikė ne vienoje vietoje. Didžiojo kunigaikščio pilies malūne netoli Valdovų rūmų, buvo gaminama valcuota skarda. Iš ten skarda ar ruošiniai su valcais atspaustomis monetomis buvo vežami į pagrindinę kalyklą, galėjusią veikti Valdovų rūmuose ar Žemutinės pilies teritorijoje, arba į senąją monetų kalyklą Vokiečių g.

1660 – 1666 m. lietuviškos monetos buvo kaldinamos net šešiose kalyklose. Nuo 1664 iki 1666 m. Vilniaus monetų kalykloje nukalta 404 344 800 vnt. šilingų.

1666 m. monetų kalykla uždaryta. ATR Lietuvos teritorijoje monetos jau nebebuvo kaldinamos.

Paskutinės LDK monetos buvo nukaldintos Šiaurės karo (1700 – 1721) metu. 1706 m. pralaimėjęs Švedijai, Augustas II buvo priverstas atsisakyti sosto. Negalėdamas atidaryti kalyklos ATR, jis susitarė su Rusija. 1706 -1707 m. Maskvoje be lenkiškų monetų, buvo nukaldinti trigrašiai ir šešiagrašiai pažymėtio LDK iždininko Liudviko Konstatntino Pociejaus herbu ir iniacialais. Tai buvo nelegalios Augusto II monetos.

Po III ATR padalijimo 1795 m. Lietuva galutinai prarado valstybingumą ir savo kalyklos neturėjo iki XX a. 4 deš.

1922 m. įvestas litas, o 1924 m. priimtas monetų įstatymas. Iki tol naudojami popieriniai centai, bet jie labai greitai susidėvėdavo. Įstatymas Valstybės iždui suteikė išimtinę teisę kaldinti ir leisti į apyvartą aliuminio bronzos, sidabro, aukso monetas. Joms kaldinti finansų ministerija paskelbė konkursą, kurio metu pasirinko dvi Anglijos kalyklas: Birmingemo bendrvę Kings Norton Metal Works, sidabrinių litų – Royal Mint kalyklai Londone. Pirmosios pasirodė 1925 m. Tai buvo 1,5,10,20,50 nominalų bronziniai centai ir 1,2,5 nominalo sidabriniai litai (praba 500, 50 proc sidabro). Plačiau straipsnyje Lietuviškos 1925 m. laidos monetos

Sparčiai kylant ekonomikai ir plėtojantis prekybai ėmė trūkti apyvartinių monetų. Buvo paskaičiuota, kad valstybei daug racionaliau turėti savo monetų kalyklą, nei kaldinti jas užsienyje. 1936 m. birželio 3d. priėmus naują Monetų įstatymą netrukus pradėti kalyklos steigimo parengiamieji darbai. Finansų ministerija monetas kaldinti pavedė Kaune veikusiai akcinei bendrovei Spindulys. Spindulys, 1928 m reorganizuotas iš valstybinės spaustuvės į akcinę bendrovę, buvo stambi įstaiga: be spaustuvės ir kuriamos kalyklos čia dar buvo litografija, ofsetas, cinkografija ir knygų rišykla. Netrūkus jos rūmų (Miško g. 11, dabar ten viešbutis) apatiniame aukšte buvo įrengta kalykla. Jai vadovavo Jonas Kareckas – Karys. Monetų kalybą turėjo prižiūrėti Mokesčių departamento Vertybinių ženklų gaminimo priežiūros įstaiga.

Kauno monetų kalykla dar tais pačiais metais išleido naujų bronzinių 1,2 ir 5 centų emisijas. Žaliavą (skrituliukų pavidalu) tiekė Belgijos pinigų kalykla. Lietuvoj nebuvo technikos tokius ruošinius gaminti, be to iš Belgijos buvo pigiau. Atsiųstų iš Belgijos monetų ruošinių lydinio sudėtį tikrino Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto metalų technologijos laboratorija. Kalykla gaudavo iš Belgijos ir pagrindinius štampus, pagal kuriuos pasigamindavo antrinius monetų kalimo štampus.  Išleidus centus, papildyta ir vieno lito sidabro atsargos, jo kalybai naudoti 1925 m. spaudai. 1936 m. kalykla dar spėjo išleisti naujos laidos 5 ir 10 litų sidabrines monetas, skirtas Lietuvos patriarchui J. Basanavičiui ir Vytautui Didžiajam (750 praba).

Rengiantis minėti jubiliejų (20 m Lietuvai) buvo rengiamasi išleisti 2 litų sidabrinę monetą su A. Smetona. Nukalti bandomieji pavyzdžiai, bet dėl nežinomų priežasčių šio nominalo monetos nebuvo kaldinamos. 

Kauno monetų kalyklos meistrai nukalė ir auksinę monetą. 1938 m. jubiliejinės sidabrinės 10 litų monetos, skirtos nepriklausomybės dvidešimtmečiui, spaudais nukaltas suvenyras. Jį kalyklos darbuotojai nukaldino savo lėšomis ir padovanojo Smetonai jo vardinių proga.

Spindulio spaustuvėje dar buvo spausdinami valstybės vertybiniai popieriai (vekseliai, paskolų raštai ir kt.). Ateityje buvo planuojama spausdinti ir litų banknotus, bet tolesnius planus nutraukė sovietinė okupacija.

1990 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo atkurta Lietuvos monetų kalykla. Pastatytas pastatas Vilniuje. Valstybės įmonė “Lietuvos monetų kalykla” 1992 m. pradėjo kalti 1, 2 ir 5 centų lietuviškas apyvartines monetas. Nukaldinta pirmoji 10 litų moneta iš vario ir nikelio lydinio buvo skirta lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 60-osioms metinėms paminėti.

Lietuvos monetų kalykla savo darbą tęsia ir šiandien ir išlieka vienintelė tokia trijose Baltijos šalyse. Įmonė kala ir lietuviškas euro monetas.

Filmukas (anglų k.) apie Lietuvos monetų kalyklą.