Monetos induose

Europos pilyse ir lobynuose dažnai galima išvysti įspūdingų monetomis dekoruotų indų. Šie vertingi objektai išliko kaip istoriniai liudijimai apie laikus, kai valgymo kultūra buvo neatsiejama nuo statuso ir prabangos demonstravimo.

Nors šiandien monetomis dekoruoti indai yra reta vertybė, jų gamybos laikotarpiu jie nebuvo aukštuomenės kasdienybė. Daugelis tokių dirbinių laikui bėgant buvo išlydyti, todėl išliko tik nedidelė jų dalis. 

Ar prisimenate pasaką apie miegančiąją gražuolę? Karalius negalėjo pakviesti blogosios fėjos, nes turėjo tik dvylika auksinių lėkščių. Ši istorija primena laikus, kai valdovo statusas buvo matuojamas pagal jo turimus prabangius valgomojo reikmenis.


Sidabriniai indai ir įspūdingi jų dekoratyviniai elementai buvo esminė kiekvieno prabangaus pokylio dalis. Jei stalai perpildyti, indai būdavo demonstruojami specialiose ekspozicinėse lentynose. Pavyzdžiui, 1474 m. Barbaros Gonzagos vestuvėse Uracho mieste sidabriniai indai buvo išdėstyti dviejuose kambariuose: vyrų valgomajame buvo 192, o moterų – 117 dirbinių.

Žodis „credence“ (liet. pasitikėjimas), kuris anksčiau buvo vartojamas apibūdinti tokioms lentynoms, glaudžiai susijęs su šiuolaikine sąvoka „kreditas“. Turėti daug sidabrinių indų reiškė būti patikimu skolintoju. Ši tradicija išliko ir šiandien – daugelis virtuvės spintelių įrengiamos su stiklinėmis durelėmis, leidžiančiomis demonstruoti vertingus indus.

Sidabriniai valgymo reikmenys buvo svarbūs ne tik aristokratams. Miestai, amatininkų gildijos ir pasiturintys piliečiai taip pat didžiavosi savo sidabriniais indais. Jų vertė buvo nustatoma ne tiek pagal meistriškumą, kiek pagal svorį. Dažnai ant indo dugno būdavo specialus ženklas, nurodantis sidabro grynumą.

Sidabriniai indai kaip slaptas turtas

Kilus finansinei krizei, turimus sidabrinius indus buvo galima lengvai iškeisti į monetas. Taip elgėsi Prūsijos karalius 1745, 1757 ir 1809 m. Net ir privačios mėtų dirbtuvės siūlė paslaugas, kai už tam tikrą mokestį sidabro dirbiniai buvo lydomi ir perdirbami į monetas. Kai kuriais atvejais, kaip kad 1713 m. apgulus Landau tvirtovę, sidabriniai indai buvo ne lydomi, o paprasčiausiai supjaustomi į fragmentus su iškaltais nominalais.

Sidabriniai valgymo reikmenys laikyti tarpine forma tarp pinigų ir kasdienių daiktų, todėl dažnai buvo dovanojami svarbiems asmenims. Pavyzdžiui, 1430 m. Šafhauzeno miestas imperatoriui Zigmundui padovanojo sidabrinę taurę, kurios vertė siekė 200 guldenų. Panašiai elgtasi ir su kitais garbingais asmenimis bei miestui nusipelniusiais žmonėmis.

Kodėl į sidabrinius indus buvo įmontuojamos monetos?

Kodėl kai kurie sidabriniai indai dekoruoti monetomis? Visų pirma, tai buvo įspūdingas dekoravimo būdas, pabrėžiantis tiek daikto savininko statusą, tiek jo išsilavinimą. Monetos buvo prieinamesnės nei, pavyzdžiui, stručio kiaušiniai ar uolų kristalai. Be to, pasirenkant tam tikras monetas buvo galima pademonstruoti istorines žinias.

Pavyzdžiui, renesanso laikais romėniškos monetos laikytos pavyzdinėmis, o jų savininkai matavo savo veiksmus pagal vaizduojamus valdovus. Be to, monetomis puoštos taurės tapdavo puikiu pokalbių objektu per intelektualius susibūrimus.

Napoleono karų metu Europos sidabriniai indai patyrė didžiulių nuostolių. Užkariautos teritorijos buvo priverstos mokėti milžiniškas pinigines sumas sidabru. Prūsija turėjo sumokėti 120 milijonų frankų – ši suma iš dalies surinkta rekvizuojant bažnytinius indus ir verčiant piliečius atiduoti savo sidabrinius stalo reikmenis į mėtą.

Šiuo laikotarpiu daugelis sidabrinių taurių ir dubenų buvo ženklinami specialiais ženklais, patvirtinančiais, kad jų savininkai sumokėjo specialų mokestį, leidžiantį jiems išsaugoti šiuos dirbinius. Pavyzdžiui, viena tokia taurė buvo pažymėta raidėmis FW – Fridricho Vilhelmo III inicialais.

XIX a. monetomis dekoruotos taurės ir bokalai tapo populiariais gaminiais. Jie buvo naudojami ne tik namuose, bet ir kaip prizai įvairiose varžytuvėse – nuo šaudymo varžybų iki dizaino konkursų. Pavyzdžiui, 1909 m. Kaselyje surengtas modernios vitrinos puošybos konkursas, o pagrindinis prizas buvo sidabrinė taurė su monetomis.

Tokių daiktų gamyba tęsėsi ir toliau, tačiau atsirado suklastotų gaminių. Kai kurie amatininkai pradėjo gaminti monetas specialiai tam, kad jas įmontuotų į indus. Taigi, šiandien svarbu atidžiai patikrinti, ar aptiktas objektas iš tiesų yra autentiškas.
Ši meno sritis išlieka įdomi ir verta tolesnių tyrimų, ypač kalbant apie XIX a. monetomis dekoruotus indus. Tai ne tik istorijos liudininkai, bet ir įspūdingi meno kūriniai, primenantys apie turtingą Europos kultūros paveldą.