Šiandien, gegužės 24 d., sukanka 475 m., kai mirė vienas garsiausių Lenkijos, o ir viso pasaulio mokslininkų, matematikas, astronomas Mikalojus Kopernikas (1473–1543).
Mikalojus Kopernikas yra labiausiai žinomas dėl savo heliocentrinės Saulės sistemos teorijos, kuria įrodė, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Tuo metu vyravo supratimas, kad Žemė yra Visatos centras, todėl Koperniko teorija buvo revoliucinė. Prireikė daug laiko, kad ji būtų oficialiai pripažinta.
Tačiau nedaug kas žino, kad M. Kopernikas buvo dar ir medikas, diplomatas bei geografas. Jis domėjosi daugeliu sričių. O mums įdomiausia, kad jis buvo ekonomistas ir pinigų teoretikas. Apie tai trumpai ir papasakosime.
Koperniko laikai – tai ekonominių permainų Europoje laikotarpis. Nors Lenkijos karalystėje tuo metu dar vyravo feodalinis žemės ūkio modelis, pagrįstas palivarkais, valdomais bajorų, tačiau ši sistema jau buvo atsilikusi nuo Vakarų Europos, kurioje į žemės ūkį jau buvo įtraukiama daugiau socialinių grupių. Vis dėlto, nepaisant šių skirtumų, visose šalyse tuo metu jau buvo pastebima bendra tendencija – didėjanti pinigų reikšmė šalies ekonomikos plėtrai. Piniginis klausimas tada buvo ypač svarbus. Tuo metu pasaulyje vyravo ekonominė teorija, pagal kurią valstybės turtas priklausė nuo to, kiek valstybė yra sukaupusi tauriųjų metalų (aukso ir sidabro), todėl didelė reikšmė buvo skiriama „gerosioms“ (aukštos prabos) monetoms, o „blogosios“ (nuvertintos) monetos apskritai tarptautinėje prekyboje vertės neturėjo.
Su šiomis problemomis XV a. pr. susidūrė ir tuometis Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kunigaikštis Žygimantas Senasis. Krašte, kuriame gyveno M. Kopernikas (Vakarų Lenkija), buvo susidariusi ypatinga padėtis – ten cirkuliavo trys skirtingos valiutos: Prūsijos, Lenkijos ir Teutonų Ordino. Jos visos buvo nukaldintos pagal skirtingus standartus, o Teutonų Ordinas netgi stengėsi leisti mažesnės vertės monetas. Karalius kreipėsi į M. Koperniką, prašydamas pateikti pasiūlymų, kaip būtų galima įvykdyti reformas ir išspręsti šias problemas. Ir Kopernikas ėmėsi darbo.
1517 m. jis parašė savo būsimos esė apmatus ir pavadino juos De aestimatione monetae (liet. „Apie monetos vertę“). 1519 m. juos patikslino ir pavadino Tractatus de monetis (liet. „Traktatas apie monetas“). 1522 m. dar kartą viską taisė ir užbaigė apie 1526 m., pavadinęs kūrinį Monetae cudendae ratio (liet. „Apie monetų kaldinimą“). Šio traktato esmė nusakoma teiginiu, kad „blogi pinigai išstumia geruosius“ (jei tuo pačiu metu cirkuliuoja kelių rūšių monetos ir dalis jų yra didesnės vertės, jos išstumiamos mažesnės vertės monetų ir jų apyvartoje nebelieka). Vėliau ši teorija buvo išplėtota anglų finansininko Tomo Grišemo (1519–1579) ir šiandien ji žinoma kaip „Koperniko ir Grišemo dėsnis“. M. Kopernikas netgi pateikė lietuviams gana artimą pavyzdį: po Žalgirio mūšio Teutonų ordinui pradėjus silpti, ėmė mažėti ir jų kaldinamų monetų vertė (aukso ir sidabro monetose pradėjo didėti vario kiekis). M. Kopernikas buvo vienas pirmųjų pasaulyje, atradęs šią problemą
M. Kopernikas Žygimantui Senajam pateikė penkis problemos sprendimo žingsnius: pirma, reforma turi būti įgyvendinta tik po rimtų svarstymų, antra, turi būti įsteigta viena kalykla visai šaliai, trečia, monetos turi būti kaldinamos iš vieno metalo, ketvirta, jų negalima leisti iš karto labai daug, penkta, naujos monetos visos turi būti išleidžiamos vienu metu.
Deja, šie siūlymai nebuvo įgyvendinti. Vis dėlto M. Kopernikas įkvėpė vėliau gyvenusius mokslininkus, kurie XVIII–XIX a. šio veikalo teiginius išplėtojo ir jie tapo svarbūs visai ekonominei minčiai. Šios idėjos aktualios ir šiandien.
