Šiais metais sukanka trisdešimt metų, kai Lietuvoje daugiau kaip po 50 metų pertraukos vėl pradėjo cirkuliuoti litai. Tai įvyko 1993 m. birželio 25 d. Litą turėjome reikšmingą savo istorijos dalį, iki pat 2015 m., kai Lietuvoje buvo įvestas euras. Per šį laikotarpį Lietuva keitėsi ir modernėjo, ir litas tapo svarbiu nepriklausomos Lietuvos kaitos simboliu. Šiame straipsnių serijos, skirtos lito trisdešimtmečiui, cikle aptarsime svarbiausius lito kūrimo etapus, jo išleidimą, prisiminsime svarbiausius litų banknotų ir monetų dizaino elementus. Šiandien apie monetas. Kokios jos buvo ir kaip galėjo atrodyti? Kokių sunkumų patyrė monetų kūrėjai?
Kaip rašėme ankstesniame straipsnyje, litų banknotai ir monetos pradėti kurti dar Lietuvai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje – 1989 m. Lietuviai neturėjo jokio supratimo apie pinigų kūrimą, ypač banknotų, todėl dėl jų vargo turėta nemažai. Banknotų kūrimo patirties nebuvo, o dizaino ir apsaugos reikalavimai buvo aukšti.
Šiek tiek geresnė situacija kuriant monetas. Bent jau iš pradžių reikalauta sukurti tik grafinius piešinius be sudėtingų ornamentų ar apsaugos požymių. Monetų kūrimo konkurse dalyvavo keturiolika dailininkų. Numatyta nukaldinti 1, 2, 3, 10, 15, 20 (kapeikų pagrindų) centų monetas, litų monetų iš pradžių kaldinti neplanuota.
Ir nors monetų kūrimo procesas buvo gerokai lengvesnis nei banknotų, o projektų pateikta neblogų, komisija nei banknotų, nei monetų kūrėjams pirmajame konkurse pirmosios vietos neskyrė. Antrąją premiją gavo Petras Garška, o trečiąją pasidalijo Jolanta Balkevičienė ir Antanas Žukauskas.
Nors, kaip minėta, pirmoji premija nebuvo skirta, bet antrąją premiją gavęs P. Garškos projektas tapo vėliau suprojektuotų ir nukaldintų monetų pagrindu. Šiuose projektuose panaudoti idėjiniai tarpukario monetų motyvai. Tiesa, jie perdaryti ir sumoderninti (pvz., tarpukariu buvusius augalų piešinius pakeitė apibendrinti varpų motyvai, kuriais įrėminti mažųjų nominalų skaitmenys). Tik aversas liko toks, koks ir prieškariu (skulptoriaus Juozo Zikaro kurtas vytis).
Vienos iš trečiosios vietos laimėtojų J. Balevičienės projekte taip pat matyti tarpukario monetų dizaino įtaka. Aversas buvo identiškas, o reverse atsirado augalų motyvai. Tiesa, kitokio dizaino ir kitų augalų nei tarpukario monetų: linai, kviečiai, ąžuolų, beržų ir liepų lapeliai.
Kito trečiosios premijos laimėtojo A. Žukausko projektas jau modernesnis, minimalistinis. Vienintelė kompozicijos puošmena – plačios, lygiagrečių linijų faktūra suaktyvintos nominalo skaičių juostos.
Tarp prizininkų nepateko įdomūs skulptoriaus Antano Olbuto monetų projektai. Konkursui pateikti gipsiniai monetų modeliai unikalūs tuo, kad visų jų aversai skirtingi. Taigi, be vyčio jis siūlė vaizduoti ir geležinį vilką, ir Gediminaičių stulpus, ir Vilniaus arkikatedrą, ir kitus su Lietuva susijusius simbolius ar objektus. Visgi šio varianto komisija nesvarstė ir pasisakė už vienodą visų monetų aversą – vytį.
Kaip ir minėta, galutiniam monetų gamybos variantui pasirinktas P. Garškos konkursinis darbas. Pasitikėta ir autoriaus patirtimi (jis jau tuo metu buvo gana žinomas skulptorius, medalininkas). Gerai išmanęs technines charakteristikas, jis buvo kone tinkamiausias šiam darbui, todėl Lietuvos Respublikos finansų ministras Romualdas Sikorskis 1990 m. kreipėsi į menininką su prašymu sukurti gipsinius monetų modelius. Įdomu, kad dėl neramių laikų ir neaiškios politinės situacijos prašymas buvo žodinis, be jokio rašytinio įsipareigojimo. P. Garška su malonumu sutiko ir sėdo tobulinti savo kūrinių. Dešimčių centų konkursinių ir gamybai ruošiamų projektų kompozicija iš esmės nesiskyrė. Tik siekdamas monetas padaryti sudėtingesnes ir sunkiau įveikiamas padirbinėtojams autorius reverso pakraščiais išlipdė 50 rantelių, jo teigimu, primenančių okupacijos penkiasdešimtmetį. Daugiau pasikeitė vienetų centų monetos. Projektiniuose variantuose buvo išlaikyta stilistinė monetų vienovė, o gipsiniuose modeliuose jos atsisakyta. Mažesnio nominalo centuose nominalo skaičius pastumtas į dešinę, o kairėje atsirado vietos ornamentui. Visų trijų vienetų centų ornamentai skirtingi, susiję su Lietuvos liaudies menu ir simbolika: ant 1 cento – ornamentas su kampuose išdėstytomis trikampio formos tulpėmis ir Gediminaičių stulpais centre, 2 centų – verpstės pavidalo ornamentas, kurio viršutinėje dalyje – stilizuotas saulės atvaizdas ir žemiau, stačiuosiuose trikampių kampuose, pavaizduotais kvadratais, 5 centų – ornamento viršutinėje dalyje – kryžius, žemiau jo, abiejose lapo pusėse, pavaizduotos gyvatėlės, dar žemiau, abiejose lapo koto pusėse, – trimitus pučiantys angelai.
Monetos pradėtos kaldinti 1992 m. Tada ir kilo mintis, kad, be centų, galėtų būti ir metaliniai litai. Nuspręsta kaldinti 1, 2 ir 5 litų nominalo monetas. Vėl kreiptasi į P. Garšką. Kadangi litų monetos konkurso metu kuriamos nebuvo, autorius turėjo litus kurti iš naujo. Visų nominalų stilistika tokia pati (skyrėsi tik dydis): nominalo skaičius lyg iš viršaus apšviestas piramidės formos sklindančių spindulių. Dėl šios ypatybės žmonės vėliau jas praminė monetomis „po dušu“.
Iš pradžių planuota monetas gaminti gerokai didesnes, bet vėliau jų skersmuo sumažintas siekiant sutaupyti metalo.
O kaip monetos buvo gaminamos? Apie tai papasakosime kitame straipsnyje.