Lito trisdešimtmetis. Pirmieji litų išleidimo žingsniai

Šiais metais sukanka trisdešimt metų, kai Lietuvoje daugiau kaip po 50 metų pertraukos vėl pradėjo cirkuliuoti litai. Tai įvyko 1993 m. birželio 25 d. Litą turėjome reikšmingą savo istorijos dalį, iki pat 2015 m., kai Lietuvoje buvo įvestas euras. Per šį laikotarpį Lietuva keitėsi ir modernėjo, ir litas tapo svarbiu nepriklausomos Lietuvos kaitos simboliu. Šiame straipsnių serijos, skirtos lito trisdešimtmečiui, cikle aptarsime svarbiausius lito kūrimo etapus, jo išleidimą, prisiminsime svarbiausius litų banknotų ir monetų dizaino elementus. 

Šiandien prisiminkime pačią pradžią, kai ne tik lito, bet dar ir nepriklausomos Lietuvos nebuvo, nors ji jau sparčiai judėjo laisvės link. Vis garsiau buvo kalbama ir apie nacionalinės valiutos įvedimą. 
Taigi, dar iki Nepriklausomybės atkūrimo pradėta diskutuoti apie savų pinigų reikalingumą. Postūmį diskusijoms davė XX a. devintąjį dešimtmetį SSRS pradėtos vykdyti politinės ir ekonominės reformos, kuriomis buvo siekiama iš dalies demokratizuoti valstybę ir pakelti jos ekonomikos lygį.

Lietuva, būdama sovietine respublika, kurios ekonomika visiškai integruota į Sovietų Sąjungos ūkį, viena iš pirmųjų pamėgino išnaudoti persitvarkymo reformų suteiktą galimybę siekti ekonominio savarankiškumo, o vėliau ir politinės nepriklausomybės. Persitvarkymo eiga, iškylančios problemos ir būdai, kaip jas įveikti, buvo išsamiai svarstomi 1988 m. gegužės 26 d. Lietuvos TSR mokslų akademijos Ekonomikos institute vykusiame Lietuvos ir Estijos mokslininkų susitikime. Šiame susitikime Vilniaus valstybinio universiteto Ekonominės kibernetikos ir finansų fakulteto dėstytojas S. Uosis pirmą kartą iškėlė savų pinigų sukūrimo idėją ir mėgino pagrįsti jos reikalingumą. 

Nuo tada visuomenėje buvo įnirtingai diskutuojama, ar ir toliau ekonomiškai savarankiškose respublikose veiks bendra sąjunginė pinigų sistema (cirkuliuos rublis), ar teks įvesti savas respublikų pinigų sistemas. Dauguma mokslininkų manė, kad tuo metu nevertėjo ką nors keisti. Atskira respublikos pinigų sistema kėlė asociacijų su separatizmu, klausimas buvo labai sudėtingas, todėl vienareikšmiškai ką nors pasakyti, o tuo labiau nuspręsti buvo sudėtinga. 

Visgi idėją palaikiusių mokslininkų darbo grupė parengė Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepciją. Joje išdėstyta respublikos savarankiškumo samprata. Be kitų svarbiausių ekonominio savarankiškumo aspektų, išskirta kredito ir pinigų sistema. Pabrėžiama, kad stiprus piniginis vienetas yra būtina respublikos ekonominio savarankiškumo sąlyga, o ekonominius ryšius respublikos turi palaikyti per rinką – laisvos prekybos, rinkos kainomis – ir turi naudoti savarankišką valiutą, taip pat būti nesaistomos jokių sąjunginių ministerijų įsakymų. Iki tol buvusi bendra valiuta rublis matytas kaip SSRS bendros rinkos sąjunginių respublikų pinigų valiutinis krepšys, skirtas jų tarpusavio kursui ir konvertavimui nustatyti. 

Tokioms radikalioms mintims, žinoma, nepritarė daugelis sovietinės nomenklatūros atstovų, dalis mokslininkų ekonomistų. Argumentų kova žiniasklaidoje, LSSR Aukščiausiojoje Taryboje, komisijose ir darbo grupėse vyko tarp įvairių politinių ir ekonominių ideologijų atstovų. Vieni mėgino neigti savos pinigų sistemos reikalingumą, kiti juo tik abejojo. Laikytasi ir nuomonės, kad nesvarbu, koks piniginės prievolės pavidalas (rublis, litas, doleris, ekiu ar kt.), svarbu, kad piniginis vienetas būtų pakankamai apyvartus (konvertuojamas), tenkintų pirkimo ir pardavimo operacijas. Visgi visuomenėje ir diskusijose vis labiau stiprėjo mintis, kad Lietuva bus savarankiška, gal net nepriklausoma, o savarankiška pinigų sistema ne mažiau reikalinga kaip sava kalba, savas raštas. Šios nuomonės laikėsi ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.

1989 m. gegužės 18 d. įvyko Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos 11-oji sesija. Joje buvo pakeistas Lietuvos SSR Konstitucijos 70 straipsnis ir taip įtvirtinta Lietuvos įstatymų viršenybė. Šiuo straipsniu paskelbta, kad „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai. TSRS įstatymai ir TSRS valdžios ir valdymo organų teisiniai aktai Lietuvos TSR teritorijoje galioja tik Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai juos patvirtinus ir įregistravus nustatyta tvarka“, o pakeistu 11 straipsniu buvo panaikinta SSRS nuosavybė Lietuvos teritorijoje. Tos pačios dienos deklaracijoje „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“ pirmą kartą oficialiu dokumentu buvo įvardyta 1940 m. okupacija ir išreikštas ryžtas siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo. 1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“ buvo juridiškai įteisinta savų pinigų įvedimo galimybė. Jame numatyta, kad „tarprespublikinių ekonominių ryšių ekvivalentui užtikrinti, Respublikos ekonominiam savarankiškumui įgyvendinti ir ūkio bei gyventojų interesams apginti Lietuvos TSR įstatymu gali būti įvedama sava pinigų bei kredito sistema“. 

Prie Ministrų Tarybos sudarytos Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo grupės vadovu buvo paskirtas Vilniaus universiteto docentas V. Terleckas. Grupėje dirbo mokslininkai ir bankininkystės specialistai. Išstudijuota gausybė įvairių šalių įstatymų, kitų teisės aktų, susijusių su pinigų ir kredito sistemos funkcionavimu, išnagrinėta tų šalių sukaupta įstatymų rengimo patirtis. Netrukus buvo parengti Lietuvos banko ir Komercinių bankų įstatymų projektai, kiti norminiai dokumentai, ir jie tapo pagrindu priimant vėlesnius teisės aktus. 
Šioje koncepcijoje numatyta, kad Lietuvos savarankišką kredito sistemą turi sudaryti iš SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko sukurtas centrinis Lietuvos bankas, atliekantis emisijos banko, valstybės kasininko ir bankų banko funkcijas, taip pat akciniai komerciniai bankai, taupomosios kasos, kooperacijos bankas ir kredito kooperatyvai. Laikytasi nuomonės, kad teisingas ir politiškai nekenksmingas savų pinigų įvedimo būdas – pakeisti esamus apyvartoje rublius į litus santykiu 1:1 (žinoma, optimistinis). Neturint patirties šioje srityje ir nežinant, kaip susiklostys tolesni santykiai su SSRS, buvo svarstomi įvairūs savų pinigų įvedimo variantai. Daug rūpesčių kėlė ir pinigų gamybos klausimai. 
Laikui bėgant, LSSR Aukščiausiojoje Taryboje, palaikant ir spaudžiant Sąjūdžiui, visuomenei ir žiniasklaidai, turėjo būti priimami teisės aktai, artinantys prie visiškos nepriklausomybės atkūrimo, ir jie buvo priimami.

Štai 1990 m. vasario 7 d. paskutinėje LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje priimtas nutarimas „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ buvo svarbiausias žingsnis, atvedęs Lietuvą „prie pat nepriklausomybės atkūrimo slenksčio“. Aukščiausioji Taryba nutarė paskelbti, „kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“ yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto“, ir pasiūlyti SSRS pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Šioje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje 1990 m. vasario 13 d. buvo priimtas Lietuvos banko įstatymas ir nutarimas nuo 1990 m. kovo 1 d. įsteigti Lietuvos banką, kuris ir turėjo vykdyti pinigų emisiją.