Lito trisdešimtmetis. Litų gamybos paieškos

Šiais metais sukanka trisdešimt metų, kai Lietuvoje daugiau kaip po 50 metų pertraukos vėl pradėjo cirkuliuoti litai. Tai įvyko 1993 m. birželio 25 d. Litą turėjome reikšmingą savo istorijos dalį, iki pat 2015 m., kai Lietuvoje buvo įvestas euras. Per šį laikotarpį Lietuva keitėsi ir modernėjo, ir litas tapo svarbiu nepriklausomos Lietuvos kaitos simboliu. Šiame straipsnių serijos, skirtos lito trisdešimtmečiui, cikle aptarsime svarbiausius lito kūrimo etapus, jo išleidimą, prisiminsime svarbiausius litų banknotų ir monetų dizaino elementus. Šiandien apie litų banknotų spausdinimo galimybių paieškas. 

Praėjusiame straipsnyje pasakojome, kaip buvo kuriami pirmieji litai. Tuo metu kartu vyko ir paieškos, kur ir kaip spausdinti litų banknotus bei kaldinti monetas. Šios paieškos buvo tokios pat sudėtingos, kaip ir su pinigų kūrimu susiję sprendimai. Buvo aišku, kad naudojant tuo metu Lietuvoje buvusias spausdinimo technologijas gerų pinigų pagaminti nepavyks. Taip pat buvo akivaizdu, kad niekas Lietuvoje neturi supratimo, kokios technologijos ir kokia spausdinimo įranga reikalinga tokiam darbui atlikti. Kita vertus, neturėta informacijos, kaip ir kur gaminami pinigai Vakaruose. Ieškant nacionalinių pinigų gamybos galimybių, buvo svarstomi trys variantai: pinigus spausdinti užsienyje, juos spausdinti Lietuvoje arba vienoje iš Baltijos valstybių, įsteigus bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos centrinių bankų pinigų spaustuvę. Prieita prie išvados, kad organizuoti pinigų spausdinimą Lietuvoje ar kurioje nors kitoje Baltijos valstybėje netikslinga dėl lėšų trūkumo ir didelių sąnaudų. Šveicarijos pinigų gamybos ekspertai išsakė nuomonę, kad savą rentabilią spaustuvę gali išlaikyti tik šalys, turinčios ne mažiau kaip 30 mln. gyventojų. 

Kalbėta su Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir kitų valstybių pinigų spausdinimo bendrovėmis. 1990 m. kovo 30 d. tartis dėl lietuviškų pinigų gamybos į Vokietiją ir Šveicariją K. D. Prunskienės pavedimu išvyko derybinė grupė.

Viso ilgo nacionalinės valiutos gamybos ir finansavimo galimybių paieškos kelio pradžia buvo Svistalis, nedidelis Vokietijos miestelis, kuriame iš pradžių buvo apsistoję Lietuvos derybininkai. Jie susitiko su žinomų pinigų spausdinimo bendrovių atstovais, tačiau, nors ir šiltai priimti, labai produktyviais derybų rezultatais pasigirti negalėjo. Pagrindinis klausimas buvo apie tai, iš kur lietuviai gaus finansų sumokėti už paslaugas.

Anglijos bendrovės „Thomas De La Rue“, kuri perėmė prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvai litų banknotus gaminusios įmonės teises, atstovas atskubėjo iš Anglijos į Vokietiją susitikti su bankininkais iš Lietuvos. Atsižvelgdamas į lietuvių pageidavimus kuo greičiau išspausdinti litus, anglų bendrovės atstovas atsivežė tarpukario lietuviškų banknotų pavyzdžius. Jie tarsi turėjo įrodyti įmonės patikimumą. Anglo teigimu, tuometiniai litai, nors atrodė gerai ir pagal ano meto reikalavimus buvę pakankamai saugūs, neatitiko per dešimtmečius milžinišką pažangą padariusios pinigų gamybos standartų ir šiandieninių pinigų dizaino bei saugumo reikalavimų, tad pasiūlė juos patobulinti. Anot „Thomas De La Rue“ atstovo, galimi įvairūs modernizavimo variantai. Pagal vieną iš jų galima palikti tuometinius litų piešinius arba koreguoti atskirus jų fragmentus. Lietuviai šį pasiūlymą įvertino kritiškai. Suprasta, kad toks variantas, nors ir būtų vienas iš greitų būdų pasigaminti savo pinigus, nėra priimtinas, nes ne tik kad tuometiniai pinigai neatitiko šiuolaikinių reikalavimų, bet ir toks sprendimas yra trumpalaikis, po kurio vėl labai greitai reikėtų galvoti apie naujos laidos litų banknotus. Be to, tuomet pasiūlyta anglų kaina atrodė šiek tiek per didelė.

Bandant derėtis su Vokietijos bendrove „Giesecke & Devrient“ paaiškėjo, kad, griuvus Berlyno sienai tarp Rytų ir Vakarų, šalis jau rengėsi susivienyti ir papildomai spausdinti markes, todėl skubiai atlikti mūsų užsakymo negalėjo. 

Šveicarijos bendrovė „Füssli Security Printing“ mūsų derybininkus sutiko šiltai, tačiau, kaip ir vokiečiai, žvelgė labai formaliai ir reikalavo: „...arba Jungtinių Tautų nariai esate, arba leidimą iš Maskvos“. Tokio pat požiūrio laikėsi ir pinigų spausdinimo įrangą parduodančios Šveicarijos įmonės „De La Rue Giori“ atstovai. Dalį savo produkcijos jie parduodavo SSRS bendrovei „Goznak“, todėl visiškai nenorėjo gadinti santykių su dideliais ir įtakingais klientais. 

Nors Lietuva atkūrė savo valstybingumą, tačiau šalyje dar kurį laiką šeimininkavo sovietų valdžios sukurtos slaptosios saugumo tarnybos ir kitos jėgos struktūros. Pasiruošimą įvesti nacionalinę valiutą, politikų, bankininkų, dailininkų, istorikų uždaras ir viešas diskusijas, susitikimus, mūsų derybininkų žingsnius ieškant galimybių spausdinti piniginius ženklus užsienyje akylai stebėjo KGB ir jo padalinys Lietuvoje. Daug su naujos valiutos kūrimu ir gamyba susijusių dalykų buvo pusiau vieši, tad užtikrinti net minimalią informacijos apsaugą buvo išties sunku.

Maža to, Vakarų bendrovių, maloniai prisiėmusių tarpininkų vaidmenį ir aktyviai dalyvavusių būsimų Lietuvos pinigų gamintojų paieškose, norai padėti ir nuolat rodomas dėmesys buvo grįsti vieninteliu išskaičiavimu – gauti pelningus užsakymus. Pinigų gamintojų pasaulyje buvo ne tiek jau daug, todėl įmonės, į kurias kreipdavosi tarpininkai, būdavo tos pačios, su kuriomis susisiekdavo ir Lietuvos banko atstovai. Taigi ilgainiui tokių bendrovių tarpininkių paslaugų buvo atsisakyta. 

Valiutinių lėšų trūko, todėl Lietuvai ypač aktualus buvo nacionalinių pinigų gamybos sandorio finansavimas. Rasti ir užsitikrinti kreditavimą palankiomis sąlygomis buvo vienas svarbiausių respublikos vadovybės uždavinių. Aptarus visus galimus spausdinimo variantus ir siūlomas kainas, pamažu išryškėjo dvi bendrovės, su jomis ir buvo toliau deramasi. Tai JAV įmonė „United States Banknote Corporation (USBC)“ ir Prancūzijos bendrovė „François Charles Oberthur“.

1990 m. liepos mėn. prancūzai pateikė pataisytą sutarties projektą, o rugpjūčio mėn. mūsų delegacija jau vyko į Prancūziją derėtis dėl pinigų spausdinimo. Bendrovei „François Charles Oberthur“ buvo perduoti ir Lietuvos dailininkų sukurti litų banknotų projektai. Vis dėlto 1990 m. spalio gale buvo gauta informacija, kad Prancūzijos bankas dėl pasikeitusios politinės padėties susilaiko nuo anksčiau duotų pažadų kredituoti Lietuvos banknotų spausdinimą. Tai jis galėtų padaryti tik gavęs aiškų Prancūzijos vyriausybės pritarimą. Prancūzijos vadovybė nenorėjo rizikuoti pabloginti santykius su Maskva.

1990 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė JAV bendrovei USBC raštu patvirtino mūsų derybininkų įgaliojimus, jiems buvo pavesta derėtis dėl banknotų spausdinimo, jų pristatymo terminų, techninių parametrų, finansavimo ir panašiais klausimais. Vyriausybėje prasidėjo intensyvus pasitarimų maratonas, toliau buvo ieškoma galimybių, kaip finansuoti pinigų gamybą. Banknotų spausdinimo klausimai Vyriausybėje svarstyti ir 1990 m. lapkričio 17 d. pasitarime, kuriame dalyvavo K. D. Prunskienė, V. Baldišis, B. Gudelis ir R. Purtulis. Galutinai nutarta banknotus spausdinti JAV įmonėje USBC. 

1990 m. gruodžio 5 d. JAV bendrovės USBC padalinys, įvertinęs naujas banknotų sumažinto saugumo lygio specifikacijas, pateikė savo pasiūlymą: 260 mln. vienetų banknotų gamybos sutarties vertė yra 6 620 500 JAV dolerių (įskaitant draudimą ir transportavimą laivu iki Klaipėdos), paskutinės banknotų siuntos pristatymo galutinis terminas – 1991 m. rugsėjo 6 d., nurodytos ir mokėjimo sąlygos. 1990 m. gruodžio 19 d. USBC Tarptautinio skyriaus direktorius Dž. Vilingsas sutartį pasirašė USBC vardu, kitą dieną sutarčiai buvo pritarta Lietuvos banko valdyboje ir ją pasirašė Valdybos pirmininkas V. Baldišis.