Kaip ir pasakojome praėjusiame šio ciklo straipsnyje, idėja vėl įvesti litą kilo dar tada, kai Lietuva buvo sovietinė respublika, o jos ekonomika visiškai integruota į Sovietų Sąjungos ūkį. Diskusijos buvo ilgos ir karštos. Ir ne tik dėl to, kokia piniginė sistema Lietuvoje turi galioti, bet ir apie tai, kaip turi atrodyti nauji išleisti pinigai.
Nacionalinių pinigų nominalo, išvaizdos, techninių charakteristikų ir kitais aktualiais jų kūrimo klausimais rimčiau diskutuoti pradėta tik 1989 m. antrojoje pusėje. Įstatymu „Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“ juridiškai įteisinus savų pinigų įvedimo galimybę ir sudarius darbo grupes pinigų ir bankų sistemos pertvarkos koncepcijoms rengti, atsirado poreikis diskutuoti ir apie konkrečią pinigų specifikaciją, jų išvaizdą.
Pradiniame nacionalinių pinigų kūrimo etape svarbų vaidmenį atliko Lietuvos dailininkų sąjunga ir Istorijos institutas. 1989 m. rugsėjo 1 d. Dailininkų sąjungos Grafikos sekcijoje ir šalia įsikūrusiame Istorijos institute prasidėjo pirmosios bankininkų, dailininkų ir istorikų diskusijos dėl nacionalinių pinigų projektų kūrimo. Kalbėta dar labai bendrais bruožais, bet jau buvo svarstoma, kokios asmenybės ir kas turėtų būti vaizduojama lietuviškuose banknotuose.
1989 m. rugsėjo 11 d. Istorijos institute įvyko istorikų, menininkų ir ekonomikos bei finansų srities praktikų ir mokslininkų susitikimas. Prasidėjo emocingas būsimų litų banknotų projektavimo gairių aptarimas. Netrukus planai kurti litų banknotus buvo pristatyti platesniam dailininkų ratui. Nors iš pradžių norinčiųjų dalyvauti kuriant litų eskizus atsirado daug, vėliau, einant prie konkrečių darbų, beliko 5 ar 6 entuziastai. Dailininkai visgi suprato, kad pinigų kūrimas nėra toks paprastas darbas, koks galbūt pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Juk nė vienas Lietuvos dailininkas nebuvo turėjęs galimybės bent kiek prisiliesti prie tuometinių rusiškų rublių projektavimo ar gamybos. Sovietų Sąjungoje tai buvo itin slapta sritis, kaip ir karinė paslaptis. Nenuostabu. Nepriklausomybę 1940 m. praradusioje Lietuvoje pinigų kūrimas buvo tabu. Jie buvo gaminami kažkur Rusijoje, po devyniais, o gal ir po daugiau KGB užraktų. Tuometinį mūsų dailininkų supratimą apie pinigų projektų rengimą profesorius Juozas Galkus apibūdino taip: „Pinigų kūrybą jie įsivaizdavo labai supaprastintai: nupiešei portretą, užrašei „5 litai, Lietuvos bankas“ ir – viskas.“ Darbą sunkino ir tai, kad net jo iniciatoriai bankininkai nieko negalėjo patarti.
Tad buvo aktyviai diskutuojama, kokia turėtų būti banknotų nominalų struktūra, kas turėtų būti pavaizduota ant pinigų. Siūlyti įvairiausi variantai. Šitaip, be jokių formalumų, susibūrė atkakliai dirbančių dailininkų grupelė: Justas Tolvaišis, Rimantas Bartkus, Giedrius Jonaitis, Rytis Valantinas. Grafikas Raimondas Miknevičius tapo neoficialiu šios komandos vadovu. Neformalūs konsultantai buvo jau patyrę dailininkai J. Galkus, Alfonsas Žvilius, Vytautas Valius, Arvydas Každailis. Tai buvo varginantis darbas. Kaip ir tarpukariu, taip ir šį kartą pinigus reikėjo kurti plyname lauke.
Darbą dailininkams netikėtai palengvino iš Australijos aplankyti giminių Lietuvoje atvykęs Kęstutis Lynikas, turėjęs ilgametę patirtį pinigų gamybos srityje, kurią įgijo dirbdamas Australijos centriniame banke. Per vieną televizijos laidą, kurioje K. Lynikas dalyvavo, apie jo profesinį patyrimą sužinojo platus žmonių ratas, iš jų – ir besirūpinantieji lito reikalais. Taip jis atsidūrė atgimstančios Lietuvos lito kūrimo grupėje.
Paskelbtas dviejų turų pinigų projektų rengimo konkursas. Pirmosios vietos konkurso laimėtojui numatyta skirti 900, antrosios – 700 ir trečiosios – 600 rublių premiją. Kitame ture galėjo dalyvauti tik premijuotieji autoriai. Iš rekomendacijų matyti, kad tiek pagal banknotų ir monetų nominalus, tiek pagal dydį ir kitus parametrus buvo bandoma orientuotis į visiems įprastus ir žinomus rublius ir kapeikas. Jau 1990 m. vasario 12 d. įvyko būsimų litų banknotų projektų parengimo konkurso komisijos posėdis, pirmininkaujamas Kazimiros Danutės Prunskienės. Kaip paaiškėjo, atsiųstų piešinių nebuvo daug. Jame dalyvavo tik 14 autorių, nors vien grafikų Dailininkų sąjungos narių tuo metu buvo net 219. Atplėšus vokus su pateiktais darbais, paaiškėjo ir tai, kad ne visi projektai atitinka konkurso skelbtas sąlygas, vienoje banknotų pusėje vaizduojami ne istorinių asmenybių portretai, o architektūriniai motyvai. Komisija nutarė pirmosios premijos neskirti. Antrąsias premijas už banknotų projektus pelnė dailininkai Alvydas Mandeika, Liudvikas Pocius, už monetas – Petras Henrikas Garška. Trečiosios premijos už banknotų projektus paskirtos broliams Aisčiui ir Nagliui Baltušnikams, o už monetų projektus – Jolantai Balkevičienei ir Antanui Žukauskui.
Konkurso žiuri įpareigojo „LTSR Mokslų akademijos Istorijos institutą artimiausiu laiku parengti rekomendacijas dėl žymiausių Lietuvos žmonių bei istorijos, architektūros paminklų įamžinimo popieriniuose piniguose, pripažino būtinumą patvirtinti vieningą litų ir centų nominalų sistemą – 1, 2, 5, 10, 20 (50, 100, 200, 500), taip pat koreguoti lito formatą ilginimo kryptimi“. Šis pasiūlymas buvo priimtas atsižvelgiant į kitų šalių patirtį, todėl buvo atsisakyta 3 ir 15 centų bei 3 litų nominalų, taip pat numatyta, kad didžiausio nominalo bus ne „šimtinė“, o 500 litų banknotas. Svarbiausia užduotis buvo sukurti banknotą, kuris niekuo neprimintų sovietinio rublio. Patvirtintas reikalavimas, kad visi pinigai būtų bendros stilistikos, nors ir turėtų aiškiai skirtis vienas nuo kito, taip pat turėtų būti gerai matomi prietemoje ar silpnaregių. Dailininkų sąjungos narys R. Miknevičius buvo įgaliotas iš premijuotų autorių ir kitų dailininkų sudaryti kūrybinę grupę galutiniams pinigų projektams parengti. Tai buvo akivaizdus konkurso sąlygų pažeidimas, nes jose numatyta, kad antrajame ture gali dalyvauti tik premijuotieji autoriai. Vis dėlto, sulaukus tiek mažai konkurso dalyvių, reikėjo gelbėti padėtį ir suburti norinčių ir galinčių dirbti dailininkų grupę. R. Miknevičiaus sudarytoje popierinių pinigų projektavimo grupėje galutiniams projektams parengti, be konkurse anksčiau premijuotų autorių A. Mandeikos ir L. Pociaus, buvo pakviesti dalyvauti ir dailininkai Justas Tolvaišis, Rimvydas Bartkus, Giedrius Jonaitis, Rytis Valantinas. Konsultantu istorijos klausimais tapo Edmundas Rimša. Broliai Baltušnikai toliau tęsti darbus ir dalyvauti vėlesniuose konkurso etapuose atsisakė.Pasak istoriko E. Rimšos, tuomet aktyviai dalyvavusio kuriant būsimų banknotų koncepciją, buvo nutarta atsisakyti vaizduoti kunigaikščius, nes nėra išlikusių jų istorinių portretų, juos būtų reikėję sukurti, be to, modernios valstybės tokios praktikos seniai atsisakė. Apsispręsta ant pinigų vaizduoti pirmojo Atgimimo laikotarpio žmones, kurie siekė išvaduoti Lietuvą iš carinės Rusijos pančių ir atvedė ją į tarpukario nepriklausomybę.
1990 m. liepos 18 d. galutinai apsispręsta dėl asmenybių portretų, vaizdų ir vyraujančių spalvų įvairaus nominalo banknotuose: 100 litų banknote nuspręsta vaizduoti S. Daukantą ir Vilniaus universitetą (gelsvai žalia spalva), 50 litų banknote – J. Basanavičių ir Vilniaus arkikatedrą su šv. Kristoforu (žalsvai pilka), 20 litų – Maironį ir Karo muziejų su Laisvės statula Kaune (rausva), 10 litų – Vydūną ir Klaipėdą (gelsvai ruda), 5 litų – S. Darių ir S. Girėną bei „Lituanicą“ Amerikos, Europos žemynų kontūrų ir Atlanto vandenyno fone (tamsiai pilka), 2 litų – moters portretą ir Trakų pilį (žalsva), 1 lito – vyro portretą ir dailininko pasiūlytą siužetą (blyškiai ruda).
.jpg)
Po kelių mėnesių intensyvaus darbo 1990 m. liepos 31 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Prezidiumui buvo pristatyti litų projektai, o rugpjūčio 30 d. komisija, turėjusi patvirtinti piniginių ženklų projektus, susirinko į litų banknotų projektų svarstymo paskutinį posėdį ir protokolu, kurį pasirašė visi trylika komisijos narių, patvirtino pateiktus projektus. Tuo pačiu metu tęsėsi jau prieš kurį laiką prasidėjusios paieškos, kur ir kaip spausdinti litus. Bet tai jau atskira istorija, kuri bus pateikta kitame straipsnyje.
