Lietuvių pabėgėlių stovyklų pinigai po Antrojo pasaulinio karo

1945 m. gegužę Europoje baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Nacistinei Vokietijai kapituliavus, žemynas liko nusiaubtas karo, o šimtai tūkstančių žmonių buvo išblaškyti po visą žemyną. Tarp jų – ir apie 70 tūkstančių lietuvių, kurie, bėgdami nuo sovietinės okupacijos ir teroro, atsidūrė Vokietijoje ir Austrijoje. Jie tapo vadinamaisiais perkeltųjų asmenų (angl. displaced persons, DP) stovyklų gyventojais.

Pabėgėliais tapo ne tik paprasti gyventojai, bet ir inteligentija – mokytojai, profesoriai, inžinieriai, dailininkai, teisininkai, gydytojai, karininkai. Jie puikiai žinojo, kad grįžus į Lietuvą, kuri tuo metu buvo okupuota Sovietų Sąjungos, jų lauktų persekiojimai, kalėjimai ar tremtis į Sibirą. Deja, ne visiems pavyko likti Vakaruose – kai kurie buvo prievarta grąžinti į SSRS ir daugiau niekada jų niekas nematė.

Stovyklų gyvenimas ir vidinė ekonomika

Pabėgėlių gyvenimas stovyklose nebuvo lengvas. Stovyklas iš pradžių administravo Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija (UNRRA), vėliau – Tarptautinė pabėgėlių reikalų organizacija (IRO). Stovyklos dažnai buvo įsikūrusios buvusiose kareivinėse, mokyklose ar net pilyse. Pabėgėliai čia gyveno keletą metų – laukdami galimybės emigruoti į JAV, Kanadą, Australiją ar kitas šalis.



Norint užtikrinti tvarką stovyklose, jose veikė savotiška vidinė ekonomika. Vietoj oficialių pinigų kai kurios stovyklos leido savo valiutą – stovyklos pinigus. Šie pinigai buvo naudojami kaip darbo užmokestis arba skirstant prekes valgyklose bei vadinamosiose „P.X.“ (angl. post exchange) – stovyklų parduotuvėse. Dėl savo riboto naudojimo ir laikino pobūdžio šie pinigai šiandien yra vertingas istorinis reliktas.



Šeinfeldo miestelyje Bavarijoje, XVII a. statytoje Švarcenbergo pilyje, 1946 m. balandžio 28 d. buvo įkurta lietuvių pabėgėlių stovykla. Joje apsigyveno apie 1 500 lietuvių, perkeltų iš Rėgensburgo stovyklos. Ši stovykla buvo administruojama ir valdoma pačių lietuvių, o jos vadovu tapo amerikiečių karininkas, lietuvių kilmės Stanley B. Milnus. Komiteto pirmininku buvo matematikas prof. Česlovas Masaitis.



Šeinfeldo stovykla išleido savo pinigus, pažymėtus užrašu „UNRRA TEAM 569“. Jie buvo naudojami trumpą laiką – nuo 1946 m. gegužės iki liepos. Tačiau dėl prekių trūkumo realiai jais naudotis buvo sudėtinga, todėl sistema greitai buvo panaikinta.

Šeinfeldo pinigai buvo dvikalbiai: priekinėje pusėje – tekstas lietuviškai, kitoje – angliškai. Visose kupiūrose buvo raudoni serijos numeriai ir mėlynas spaudas su UNRRA logotipu. Išleisti nominalai: 10 ir 50 centų bei 1 doleris.
 

Nominalas	Spalva	Išmatavimai
10 centų	Šviesiai žalia	104 x 51 mm
50 centų	Tamsiai žalia	118 x 63 mm
1 doleris	Ruda	155 x 70 mm

Rėgensburgas: Šeinfeldo pinigų pirmtakas

Prieš įkuriant Šeinfeldo stovyklą, tie patys lietuviai gyveno Rėgensburge. Būtent čia buvo pirmą kartą panaudotas stovyklos pinigų modelis, kuris vėliau buvo pritaikytas ir Šeinfelde. Išlikusi 1 dolerio nominalo kupiūra yra beveik identiška Šeinfeldo versijai, tik tekstas joje – vien angliškas.
Bad Vėrishofenas: universalus dizainas

Ši stovykla, esanti apie 65 km į vakarus nuo Miuncheno, veikė su UNRRA komanda Nr. 558. Čia buvo išleisti 1, 5 ir 20 nominalų pinigai. Jie buvo vienodo dydžio (110 x 76 mm) ir dekoruoti paprastu lapų motyvu. Visi turėjo šešiaženklį raudoną serijos numerį, o kampe nurodytas spaustuvės pavadinimas: „Druck: Hans Holzmann, Bad Wörishofen, VII.46“, tai yra „Spausdinta 1946 m. liepos mėn., 15 000 egzempliorių“.



 

Nominalas	Spalva
1 vienetas	Šviesiai geltona
5 vienetai	Ruda
20 vienetų	Žalia

Liudvigas: dailininko Antano Rūkštelės kūrinys

Liudvigo stovykla priklausė Dilingeno UNRRA apygardai (komanda Nr. 308). Čia buvo išleistos dvi pinigų serijos: viena balto, kita šviesiai violetinio popieriaus. Įdomu tai, kad vyrams buvo skirti balti pinigai, o moterims – violetiniai.
Šiuos pinigus sukūrė lietuvių dailininkas Antanas Rūkštelė (1906–1990), kuris stovykloje gyveno iki 1949 m. ir vėliau emigravo į JAV. Jo sukurtas dizainas buvo toks sėkmingas, kad netgi buvo panaudotas ir Luitpoldo lenkų stovykloje.





Liudvigo pinigų priekinėje pusėje pavaizduotas lietuviškas tulpių motyvas, UNRRA logotipas, o kupiūros nominalas atspausdintas raudonai. Užrašai nurodo, kad tai – „LITHUANIAN D.P. CENTER LUDWIG DILLINGEN / UNRRA UNITS / TEAM 308“. Kiekvienas banknotas turėjo raudoną serijos numerį ir autoriaus inicialus „AR“.




Kitoje pusėje lietuviškai rašoma: „Stovyklos ženklų klastojimas ir padirbinėjimas baudžiamas“, taip pat nurodoma jų sąsaja su Vokietijos markėmis.
 

Nominalas	Popieriaus spalva	Dydis
1, 2, 5	Balta arba violetinė	85 x 55 mm
10, 50	Balta arba violetinė	112 x 68 mm

 
Nerdlingenas: dar viena stovykla su pinigų sistema

Nerdlingeno stovykloje, įsikūrusioje apie 55 km nuo Dilingeno, gyveno apie 500 lietuvių ir latvių. Dokumentuose pažymima, kad čia taip pat buvo įvesta taškų sistema (angl. point system), kuri skatino žmones dirbti. Nors neišliko jokių pinigų pavyzdžių iš šios stovyklos, tikėtina, kad naudotas tas pats dizainas kaip ir Liudvigo stovykloje.

Pinigų reikšmė ir paveldas

Lietuvių pabėgėlių stovyklų pinigai buvo trumpalaikė, bet reikšminga praktika. Jie padėjo organizuoti gyvenimą stovyklose, skatino darbą ir suteikė galimybę gyventi pagal tam tikrą tvarką. Tačiau dėl trumpo naudojimo laikotarpio dauguma šių pinigų buvo sunaikinti. Tik nedidelė dalis išliko – dažniausiai kaip suvenyrai ar atsitiktiniai radiniai – ir šiandien tapo retenybe.