Šiandien šias bendros valiutos monetas kolekcininkai vertina kaip retą perlą, o istorikai – kaip įžvalgią ekonominę strategiją. Bendros valiutos sukūrimas truko septynerius metus, ji tapo savarankiškumo, pasitikėjimo ir diplomatinės brandos simboliu.
Ekonominė priklausomybė, virtusi iššūkiu
Iki 1966 m. Kataras ir Dubajus, kaip ir kitos aplinkinės valstybės, naudojo Indijos rupiją, kuri buvo patikimai susieta su Didžiosios Britanijos svaru. Vėliau imta naudoti įlankos rupija, kuri buvo sukurta Indijos vyriausybės.
.jpg)
Tačiau kai Indijos vyriausybė nusprendė devalvuoti įlankos rupiją – specialią rupijos versiją, naudotą tik už Indijos ribų, – Katarui ir Dubajui tapo aiški tokios priklausomybės kaina. Šis staigus Indijos žingsnis grėsė padaryti žalos regionų ekonomikai ir prekybai. Tai paskatino Katarą ir Dubajų ieškoti alternatyvos.
Kitos valstybės, tokios kaip Kuveitas ir Bahreinas, jau buvo sukūrusios savo valiutas, Kataras 1959 m. buvo trumpam pradėjęs naudoti Saudo Arabijos rialą.
Taigi valiutos sutartis, kurią 1966 m. kovo 21 d. pasirašė Kataras ir Dubajus, žymėjo naują puslapį regione.
Monetos ir šalies tapatybė
Naujosios valiutos monetos buvo tikras meno šedevras, liudijantis šalies tapatybę. Jose vaizduota smėlio gazelė – grakštus, budrus dykumos gyvūnas. Monetų užrašai buvo pateikti dviem kalbomis: arabų – tapatybei, tradicijai pabrėžti, ir anglų – tarptautiniam susižinojimui. Be to, datos buvo žymimos tiek pagal islamiškąjį Hidžri, tiek pagal vakarietiškąjį Grigaliaus kalendorius, taip subtiliai perteikiant Rytų ir Vakarų balansą.
Buvo išleistos penkių nominalų – 1, 5, 10, 25 ir 50 – dirhamų monetos.
1 dirhamas, 5 dirhamai ir 10 dirhamų buvo kaldinami iš bronzos, o 25 ir 50 – iš vario ir nikelio. Įdomu tai, kad kai kurie leidimai buvo labai riboti – pavyzdžiui, 1971 m. 10 dirhamų monetų nukaldinta tik 1 500 vienetų, šiandien aukcionuose tokios monetos vertė gali viršyti ir 1 000 eurų.
Dirhamai cirkuliavo iki 1973 m. Tuomet Dubajus prisijungė prie susikūrusių Jungtinių Arabų Emyratų, kurie netrukus išleido savo nacionalinę valiutą, o Kataras nusprendė išlikti nepriklausomas ir pradėjo leisti savo pinigus. Taip pasibaigė trumpas, bet svarbus bendros valiutos etapas.
Šiandien Kataro ir Dubajaus bendros monetos yra itin vertinamos kolekcininkų. Dėl nedidelės emisijos, istorinės reikšmės ir estetinio vaizdo jos laikomos ne tik vertingu numizmatikos objektu, bet ir svarbiu dokumentu, liudijančiu XX a. ekonominius virsmus Persijos įlankos regione.
