Kalėdos – tai viena svarbiausių krikščioniško pasaulio švenčių. Per jas krikščionys mini Jėzaus Kristaus gimimą. Ikikrikščioniškais laikais gruodžio 25-oji buvo minima kaip saulėgrįžos diena, o pradėjus minėti Kristaus gimimą, atsirado naujų kalėdinių tradicijų, simbolių ir papročių. Kai kurie iš jų yra tiesiogiai susiję su pinigais. Jūsų dėmesiui – trys įdomiausi krikščioniško pasaulio kalėdiniai papročiai.
Dovanų slėpimas kojinėse
Vakarų Europos valstybėse dovanos dažnai dedamos ne po eglute, o slepiamos kojinėse. Iš kur atsirado ši tradicija? Tradicija yra sena, o susijusi ji su pinigais.
Kalėdų senelis, o iš tikrųjų – šv. Mikalojus (270–347) – gimė dabartinės Turkijos teritorijoje. Šv. Mikalojaus tėvai, kilmingi ir pasiturintys krikščionys, sūnų auklėjo krikščioniškai. Jiems anksti mirus, visas turtas atiteko šv. Mikalojui, o šis nusprendė skirti jį neturtingiems miestelėnams. Būdamas labai turtingas, jis nusprendė išdalyti savo turtą skurdžiams. Vaikščiodamas naktimis miestelio gatvėmis jis niekieno nematomas dalydavo įvairias dovanas neturtingiesiems. Iš to ir atsirado tradicija per šv. Kalėdas keistis dovanomis. Šv. Mikalojus laikomas keliautojų, kalinių, vargšų bei vaikų globėju. Įdomu, kad daug miestų yra globojami būtent šio globėjo, tarp jų ir Kaunas.
Legenda byloja, kad kadaise nuskurdęs našlys didikas augino tris dukteris. Jis labai norėjo jas išleisti už vyrų, bet neturėjęs pakankamai kraičio. Apie tai išgirdo šv. Mikalojus. Žinodamas, kad išdidus didikas dovanos iš jo nepriims, naktį nusileido kaminu į jo namus ir primetė sidabrinių monetų į kojines, sukabintas prie krosnies. Vyriausioji dukra galėjo ištekėti. Lygiai taip pat šv. Mikalojus pasielgė ir antrąją naktį. Antrosios dukros vestuvėms taip pat užteko pinigų. Belipant kaminu trečiąją naktį, šv. Mikalojų pričiupo didikas. Viskas išaiškėjo. Nors šv. Mikalojus maldavo laikyti šių dovanų kilmę paslaptyje, didikas visiems išpasakojo, ką naktimis jo namuose veikė šv. Mikalojus. Taip žmonės pradėjo jį mėgdžioti ir Kalėdų naktį prie krosnių kabinti kojines.
Kiek tiesos yra šioje istorijoje, neaišku, bet paprotys išliko iki mūsų dienų.
Šeši pensai pudinge
Britanijoje bene pagrindinis kalėdinis patiekalas yra kalėdinis slyvų pudingas. Pirmieji pudingo receptai žinomi dar iš Viduramžių. Tiesa, tada jis labiau priminė sriubą ir buvo gaminamas iš mėsos. Vėliau jis pradėjo keistis ir tapo panašus į pyragą su džiovintais vaisiais, o nuo karalienės Viktorijos laikų (XIX a.) pudingas tapo toks, koks gaminamas ir šiandien. Su pudingu susiję daug prietarų (pvz., sakoma, kad jį turi sudaryti 13 ingredientų, t. y. tiek, kiek su Jėzumi buvo apaštalų, ir pan.). Viena iš tradicijų buvo įdėti į pudingą 6 pensų monetą, tikėta, kad pudingo paragavusio asmens laukia laimingi ir turtingi metai. Šiandien 6 pensų moneta nebeegzistuoja, vietoj jos dedama bet kokia kita moneta (dažniausiai 5 pensų). Šis paprotys susijęs su dar viena tų kraštų tradicija, žinoma iš XIV a. Tai vadinamoji dvyliktos Kalėdų dienos tradicija. Tą dieną baigdavosi oficialus Kalėdų šventimas, buvo valgomi pyragai, į kurių vidų būdavo įdedama džiovinta pupa, kurią gavęs žmogus tapdavo šventės karaliumi arba karaliene. Vėliau pupa buvo keičiama žiedu arba maža sidabrine karūnėle. O dar vėliau buvo pradėtos dėti ir monetos. Tradicija dėti būtent 6 pensų monetą atsirado po I pasaulinio karo. Į pudingą dedama ir kitų smulkių daiktų: „viengungio saga“ (ją gavęs viengungis vyras turėjo likti vienišas ir ateinančiais metais), „senmergės antpirštis“ (tas pats „prakeikimas“ viengungei moteriai), žiedas (reiškiantis, kad žmogus susituoks arba bus turtingas ištisus metus) ir t. t.
Dėžučių diena
.jpg)
Daugelyje buvusių Britanijos imperijos kolonijos šalių antra Kalėdų diena (gruodžio 26 d.) vadinama dėžučių diena (angl. Boxing day). Tai diena, kai dovanojamos dovanos, ir ši diena yra nedarbo diena. Įdomu tai, kad jei gruodžio 26 d. būna šeštadienis, laisvadienis perkeliamas į ateinantį pirmadienį. Iš kur kilo ši tradicija, kol kas nesutariama. Spėjama, kad tą dieną senais laikais vaikai rinkdavo pinigus į molines dėžutes. Pripildytas dėžutes sudaužydavo, kad galėtų išimti monetas. Kita versija teigia, kad dėžutės susijusios su bažnyčia, kurioje per šv. Mišias į dėžutes renkamos aukos. Taip pat su tuo gali būti susiję ir darbdaviai, kurie dar nuo XVII a. savo darbuotojams kaip padėką už darbus, nuveiktus per metus, skirdavos premijas (pinigus arba dovanėles) dėžutėse. Kad ir kokia versija būtų teisinga, ši tradicija tikrai susijusi su pinigais dėžutėse.
