Šį mėnesį minėjome lietuvių skulptoriaus, grafiko, medalisto Petro Rimšos 140-ąsias gimimo metines. Šia proga pristatome Pinigų muziejaus turimus penkis medalius, kuriais garsėjo P. Rimša. Tarp šių medalių ir ypač unikalus sidabrinis medalis „Klaipėdos sukilimo 5-osios metinės“. Kuo ypatingi šie kūriniai ir kuo svarbus Petras Rimša Lietuvos meno istorijai?
Skulptorius Petras Rimša gimė 1881 m. lapkričio 23 d. Tiksli jo gimimo data šiokia tokia paslaptis. Juozui Rimantui, parašiusiam knygą Petras Rimša pasakoja, pats skulptorius teigė, kad gimė lapkričio 11 d., per šv. Martyną, tačiau krikšto tėvai esą pamiršę jo gimimo dieną, todėl krikšto metrikose jis buvęs „pajaunintas“ – taip Rimšos gyvenimo pradžia tapo susieta nebe su šv. Martyno, bet šv. Klemenso diena, švenčiama lapkričio 23 d. Būsimojo skulptoriaus šeimoje taip pat augo ir daugiau vaikų. Vienas iš jų, Juozas (1875–1970), pagarsėjo kaip knygnešys. O Petras prie lietuviškos kultūros puoselėjimo prisidėjo pasirinkęs menininko kelią – iš tėvo paveldėjęs medžio drožėjo talentą, jis dar vaikystėje pradėjo drožinėti lazdas.
P. Rimšos jaunystė – XX a. pirmasis dešimtmetis – sukrėtimų ir pokyčių laikotarpis Rusijos imperijoje. Pralaimėtas 1904–1905 m. karas su Japonija, 1905 m. revoliucija, Dūmos įkūrimas – visa tai pamažu judino carinės Rusijos pamatus ir palengva vadavo tautas iš patvaldystės letargijos. Lietuvoje šie pokyčiai turbūt aiškiausiai pasireiškė 1905 m., sušaukus Didįjį Vilniaus seimą, kurio metu buvo išreikšti lietuvių politiniai siekiai.
Tokioje atmosferoje menininkai vargu ar galėjo (ir norėjo) likti tik kūrėjais ir P. Rimša nebuvo išimtis. 1907 m. jis, kartu su kitais dailininkais, įsteigia Lietuvių dailės draugiją, ji organizavo dailės parodas. Iš pažiūros šie renginiai buvo meno pasaulio reiškinys, tačiau istorija, nutikusi VI parodoje, atidarytoje 1912 m. gegužės 12 d., rodo, kad riba tarp kultūros ir politikos laukų buvo plona. Vienas iš parodoje pristatytų P. Rimšos kūrinių, lakoniškai pavadintas „Kova“, vaizdavo raitelį, kovojantį su ereliu, įsikibusiu į žirgo krūtinę. Nuolat prastėjant lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiams, įvaizdis buvo daugiau nei aiškus. Kilus milžiniškam pasipiktinimui lenkakalbėje spaudoje, P. Rimša, praėjus kelioms dienoms po parodos atidarymo, kūrinį pats sudaužė. Tačiau šiai scenai buvo lemta ne kartą atgimti kitose terpėse. Vilnių užėmus Lenkijai, abiejų tautų kovos motyvas Lietuvos visuomenei buvo patrauklus, todėl vyties, kertančio erelį, vaizdas naudotas atvirutėse, plakatuose bei kitur. Įvykis savotiškai žymėjo ir P. Rimšos kūrybinio kelio trajektoriją, kurioje svarbiausiais orientyrais tapo patriotiniai, tautiniai motyvai, kartkartėmis praturtinti griežtoka satyra.
Pirmojo pasaulinio karo metus praleidęs Rusijoje, 1919 m. Rimša grįžta į Lietuvą. Iš pradžių įsikuria Vilniuje, kur, pakviestas komunistinės V. Kapsuko Liaudies vyriausybės, tikisi prisidėti prie Švietimo komisariato Meno skyriaus skulptūros sekcijos. Vis dėlto dar tais pačiais metais jis išvyksta į Kauną. Tolesnį jo gyvenimą taip pat žymi dažnos išvykos ir ilgesni apsistojimai užsienyje – 1920–1923 m. gyvenimas Berlyne, 1923–1924 m. reguliarūs apsilankymai Londone. Itin svarbus jo, kaip kūrėjo, gyvenimo periodas buvo 1936–1938 m., kai JAV buvo surengtos 10 personalinių jo parodų bei išleistas katalogas.
Vaisingiausias kūrybos periodas simboliškai užsibaigė su Lietuvos okupacijomis. Sovietų Lietuvoje P. Rimšos kūrybą apribojo socialistinio meno standartai bei cenzūra, todėl pokariu kurtuose P. Rimšos medaliuose, bareljefuose nereti propagandiniai elementai. Todėl nenuostabu, kad šie kūriniai nebuvo tokie populiarūs. Sovietinės Lietuvos valdžios ne kartą įvertintas kaip nusipelnęs menininkas (ar, tuomečiu žargonu, „artistas“), P. Rimša 1961 m. spalio 2 d. mirė Kaune.
***
Pats P. Rimša save laikė skulptoriumi, tačiau plačiausiai visuomenei prieinama jo kūrybos dalis buvo ne tiek monumentalūs kūriniai (kurie taip pat buvo itin vertinami ir ilgainiui tapo tautinio meno kanono dalimi, kaip, pavyzdžiui, skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“), kiek tarp skulptūros ir numizmatikos sričių balansavę medaliai. Pastarųjų kūryba jis pradėjo užsiimti būdamas subrendęs ir vardą jau užsitarnavęs menininkas – pirmasis medalis, skirtas Vilniui, visuomenei buvo pristatytas 1923 m. Jis pats atsiminimuose teigė, kad medalių kūryboje jam sekėsi dėl to, kad darbuotis šiame lauke pradėjo pirmasis, neturėjo daug konkurencijos. Ir iš tiesų – lyginant su kitais tarpukario dailininkais, Rimšos indėlis šioje srityje buvo solidžiausias visomis prasmėmis. Vertindamas šią savo kūrybos sritį, menininkas taip pat išsitarė, kad būtent joje geriausiai atsiskleidęs jo „stilius“ – liaudies menui būdinga ornamentika, suderinta su realistišku objekto vaizdavimu.
Iš viso P. Rimša sukūrė 19 medalių, 11 jų – iki 1940 m.; 6 medaliai buvo skirti Vilniui.
Šio tipo P. Rimšos dirbinių populiarumas iš dalies buvo nulemtas banalios priežasties – jų buvo daug. Kadangi kai kurie jų buvo skirti pažymėti įvairioms progoms, jų tiražai kartais siekė tūkstančius vienetų. Šie plačiai paplitę medaliai įprastai buvo nedideli, 25, 35 ar 60 mm skersmens, skirti įsisegti ar nešioti ant kaklo. Jų dizainas itin taikliai atspindėjo tuometės Lietuvos visuomenės nuotaikas, o jų rinkimas tapo savotiška patriotizmo išraiška.
Tačiau ne visi P. Rimšos medaliai buvo patogaus nešioti dydžio, patriotinio meno pavyzdžiai. Skulptorius liedino bei galvanoplastikos technika gamino ir didesnio skersmens kūrinius, kurie buvo gerokai retesni. Tai stalo medaliai ir medalionai, kurių skersmuo svyravo nuo 100 iki 340 mm. Jie (išskyrus medalį, skirtą Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukakčiai) nebuvo skirti prekybai, skulptorius juos gamino kaip „autorinį tiražą“. Lietuvos banko Pinigų muziejuje saugomi šeši 100 mm skersmens stalo medaliai, skirti įvairioms progoms pažymėti.
• Medalis „Didysis Vilniaus seimas 1905 m.“ LBPM GEK 16170. 1925 m. Bronza, skersmuo 100 mm, masė 366 g.
Medalio averse vaizduojamas Gedimino pilies ir Katedros vaizdas tekančios saulės spindulių fone, reverse – tautiniu kostiumu vilkinti mergina, dešinėje rankoje laikanti vėliavos su vyčiu kotą, o kairiąja pasirėmusi į Lietuvos šaulių sąjungos ženklą. Prie jos kojų – liūtas, simbolizuojantis pergalę. Ant medalio briaunos iškalti inicialai – PR.
Iš muziejuje saugomų medalių anksčiausiai buvo sukurtas medalis, skirtas Didžiajam Vilniaus Seimui. Jo užsakovas nurodytas reverse, tai – Lietuvos šaulių sąjunga. Pagal jos susitarimą su P. Rimša, sąjungai atiteko teisė gaminti neribotą kiekį medalių. Iš pradžių medalius nutarta gaminti Prancūzijoje, tačiau gamintojas pasikeitė ir juo tapo Šveicarijos bendrovė Huguenin Frères & Co. Žinoma, kad iš viso buvo pagaminta 150 vnt. sidabrinių ir 2 000 vnt. bronzinių 60 mm skersmens bei 11 000 vnt. bronzinių 25 mm skersmens medalių. Tiek medalių tiražai, tiek pati sutartis su dailininku nedviprasmiškai liudija, kad Lietuvos šaulių sąjunga planavo medalius platinti kuo didesniu mastu.
Duomenys apie 100 mm skersmens medalius skurdūs. Neaišku, kiek jų galėjo būti pagaminta, tačiau žinoma, kad tokį medalį namuose turėjo pats skulptorius.
• Medalis „Unija/Kova“. LBPM GEK 16169. 1926 m. Bronza, skersmuo 100 mm, masė 399 g.
.jpg)
Aversas. Lauko centre užrašas QVI / HABITAT IN / COELIS IRRI / DEBIT EOS 15 SA 65. Kairėje užrašo pusėje – Lenkijos herbas Baltasis erelis, dešinėje – Lietuvos vytis. Virš užrašo dvi viena kitą spaudžiančios rankos, virš jų kaukė su karūna. Nuo jos į abi puses ant juostos užrašas lenkų k. WOLNI Z WOLNYMI ROWNI Z ROWNYMI. Lauko apačioje susiglaudusių šuns ir katės figūros. Žemiau užrašas UNIJA. Reversas. Kovojančių raitelio ir erelio figūros. Lauko apačioje užrašas KOVA. Ant medalio briaunos iškalti inicialai – PR.
Medalio dizaine netrūksta politinių žinučių bei satyros. Pirmiausia – ištrauka iš Šv. Rašto, naudota ant 1565 m. kaldintų „satyrinių“ trigrašių. Spėjama, kad ji buvo skirta išreikšti valdovo Žygimanto Augusto požiūrį į dėl unijos nesutariančius Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovus. Dėmesį taip pat patraukia amžinų priešų – katės ir šuns – draugystė. Kaukės su karūna įvaizdis bei nuo jos nusidriekiantis užrašas „Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“ suponuoja, kad unijos metu deklaruoti idealai buvo melagingi. Reverse vaizduojama KOVA – tiesioginis 1912 m. Lietuvių dailės parodoje sudaužytos skulptūros įpėdinis.
Šis medalis buvo gamintas paties P. Rimšos, kurio teigimu, būta keliasdešimties tokių medalių, kuriuos jis tik dovanodavo.
• Medalis „Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimui pažymėti“. LBPM GEK 16168. 1927 m. Bronza, skersmuo 100 mm, masė 497 g.
Aversas. Popiežių Inocento IV (1243–1254) ir Pijaus IX (1922–1939), Lietuvos bažnytinių provincijų įkūrėjų, portretai Vatikano šv. Petro bazilikos fone. Lauką juosia užrašai lotynų k. – INNOCENTIUS IV/ PIUS XI/ Servite Domino in laetitia.
Reversas. Pirmojo Lietuvos vyskupo Kristijono (m. 1271?) ir Kauno arkivyskupo Juozapo Skvirecko (1873–1959) portretai. Lauką juosia užrašai lietuvių k. – VYSKUPAS KRISTIJONAS / ARKIVYSKUPAS JUOZAPAS / Iš priešų rankų išsiliuosavę / drąsiau tarnausime Jam.
Šių medalių gamybą kuravo Katalikų veikimo centras, kuris 1927 m. vasario 4 d. su Rimša pasirašė sutartį dėl jo sukūrimo. Medalius patikėta gaminti Šveicarijos įmonei Huguenin Frères & Co, kuri iš viso turėjo pagaminti 1 500 bronzinių, 100 – sidabrinių medalių bei 5 auksinius; visų jų skersmuo turėjo būti 60 mm. 1927 m. pabaigoje į Lietuvą pristatyti medaliai paties P. Rimšos buvo įvertinti kritiškai, kai kuriuos variantus (šokoladinio atspalvio bei auksu blizgančius bronzinius) jis atsisakė pripažinti, reikalaudamas išskusti jo vardą.
100 mm skersmens medaliai sutartyje neminimi, tad, tikėtina, tai buvo paties P. Rimšos autorinis tiražas. Kiek jų galėjo būti pagaminta – šiuo metu nežinoma.
• Medalis „Klaipėdos sukilimo 5-osios metinės“. LBPM GEK 16167. 1928 m. Sidabras, skersmuo 100 mm, masė 399 g.
Aversas. Kraštuose dviejų ginkluotų, trimitus pučiančių šaulių figūros. Centre – scena, kurioje matyti lietuvaitė, įteikianti kalaviją raitam kariui. Figūrų fone – stilizuotos Klaipėdos miesto panoramos fragmentas. Iš šonų – Lietuvos ir Klaipėdos herbai. Sceną juosia užrašas KAS MŪSŲ – KOVA ĮGYSIM. Apatinėje lauko dalyje užrašas I 9/KLAIPĖDA/1923, kurį pusiau dalija kalavijas. Užrašo fone saulės spinduliai. Apatinę lauko dalį juosia ąžuolo lapų vainikai.
Reversas. Kraštuose dvi rankomis susikibusios merginos, simbolizuojančios Mažąją ir Didžiąją Lietuvą. Centre – scena, kurioje matyti lietuvaitė, įteikianti raiteliui vainiką. Figūrų fone – stilizuotos Klaipėdos miesto panoramos fragmentas. Sceną juosia užrašas KAS IŠKOVOTA – MYLĖT MOKĖSIM. Apatinėje lauko dalyje užrašas I 9/KLAIPĖDA/1923, kurį pusiau dalija kalavijas. Užrašo fone saulės spinduliai. Apatinę lauko dalį juosia rūtų vainikai. Briaunoje inicialai PR.
Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos medalis taip pat atsirado Lietuvos šaulių sąjungos iniciatyva. Žinoma, kad 1927 m. šio medalio 35 ir 60 mm skersmens variantų buvo pagamintas įspūdingas kiekis – 10 000 vnt.
O didesnių, tokių kaip šis, saugomas Pinigų muziejuje, medalių skaičius lieka paslaptis. Dar daugiau, sprendžiant iš šiandienių duomenų, sidabrinis tokio dydžio medalis visai nežinomas.
• Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių atminimo medalis. LBPM GEK 14033 ir LBPM GEK 16171. 1930 m. Bronza, skersmuo 100 mm.
Aversas. Lauko centre Vytauto Didžiojo portretas, už jo Žalgirio mūšio fragmentas. Lauko kraštuose užrašas VYTAUTAS DIDYSIS / 1430–1930.
Reversas. Žemėlapis, kuriame matyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribos Vytauto Didžiojo valdymo metu. Lauko kraštuose užrašas VYTAUTO DIDŽIOJO LAIKŲ LIETUVA.
Medalį iš P. Rimšos 1930 m. užsakė Vyriausiasis Vytauto Didžiojo komitetas, iš kurio medalio leidybą vėliau perėmė Vytauto Didžiojo komitetas. Jo gamyba, kaip ir kelių kitų P. Rimšos medalių, patikėta šveicarams Huguenin Frères & Co. Vienas iš Pinigų muziejuje saugomų medalių saugomas originalioje šios firmos dėžutėje.
Šis medalis – neabejotinai vienas populiariausių P. Rimšos kūrinių. Minint jubiliejinius metus, skulptoriaus sukurtas medalionas buvo gabenamas per įvairias Lietuvos vietoves. Jo tiražas buvo pats masiškiausias iš visų medalių – buvo išleista daugiau nei 13 tūkst. 25 mm skersmens, 5,5 tūkst. – 35 mm skersmens, 2015 – 60 mm skersmens medalių. Beveik neabejotina, kad ir 100 mm medalių tiražas veikiausiai buvo gerokai didesnis nei kitų tokio tipo Rimšos kūrinių. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, tokių dvipusių medalių buvo pagaminta 111 vnt.
Literatūra:
• Vidmantas Jankauskas, „Satyra–akibrokštas–auka–vėliava–feniksas. Vienos skulptūros istorija“ // Acta Academiae Artium Vilnensis, 45, 2007, p. 37–54
• Giedrė Jankevičiūtė, „Apie Petro Rimšos medalius“ // Krantai, 1993 sausis, vasaris, kovas, p. 59–65.
• Juozas Rimantas, Petras Rimša pasakoja, Vilnius, 1964.
• Vincas Ruzas, Petro Rimšos kūrinių kolekcija Edmundo Armoškos rinkiniuose, Vilnius, 2005.
• „Petras Rimša“ // Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/petras-rimsa/.
