Šiandien esame įpratę prie banknotų, monetų, elektroninių pinigų formų. Bet istorijoje pinigų formų būta įvairiausių. Kad ir Viduramžiais. Tuo laikotarpiu piniginės sistemos pirmiausia siejamos su įvairiomis monetomis, tokiomis kaip denarai, šilingai, grašiai ar dirhamai. Tačiau, be šių atpažįstamų pinigų formų, taip pat egzistavo ir kitos, kiek primityvesnės atsiskaitymo priemonės. Viena iš jų – brangiųjų metalų, pirmiausia sidabro, lydiniai, kurie buvo žinomi ir Lietuvoje.
Ankstyvieji, lazdelių formos sidabriniai lydiniai, įprastai vadinami lietuviškais ilgaisiais, pasižymi tuo, kad dažnai aptinkami su įkirtomis. Tikėtina, kad jų prireikdavo lydinį dalijant į mažesnius gabaliukus, kurie naudoti atsiskaitant už mažiau vertingas prekes. Šis lydinių tipas, aptinkamas nuo XIII a. I pusės, vėliau nunyko, o XIV a. pab. atsirado kitas – trišonio tipo. Pastarasis skyrėsi savo forma bei paviršiaus struktūra – jei ilgąjį lydinį nesunku atskirti nuo kitų dėl įkirtų ir lygaus paviršiaus, tai lietuviškas rublis neretai būdavo korėtas, kiek išlenktas (su „kuprele“) ir, kaip leidžia spėti pavadinimas, trišonis. Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste besiribojusiuose regionuose taip pat aptinkama savitų rūšių lydinių – archeologams, istorikams bei numizmatams žinomos Kijevo, Naugardo, Černigovo grivinos, totoriški somai ir kt. Nors jie akivaizdžiai skiriasi, vis dėlto, nesunku pastebėti, kad visi jie yra daugiau mažiau pailgos formos. O kitoje, netoli Rusios egzistavusioje valstybėje gaminti visai kitokie, gerokai primityvesni lydiniai.
Pavolgio Bulgarija susikūrė VIII a., tiurkų kilmės bulgarams įsitvirtinus Volgos ir Kamos upių santakoje ir nukariavus vietines slavų bei finougrų kilmės gentis. 922 m. ši etniniu požiūriu itin mišri konfederacija priėmė islamą ir dėl patogios geografinės padėties tapo vienu svarbiausių prekybos centrų tarp Rytų ir Vakarų. Daugybė čia įsikūrusių miestų prekiavo su Artimaisiais bei Tolimaisiais rytais, Vakarų Europa bei Skandinavija. X a. čia pradėtos kaldinti pirmosios vietinės monetos, kurių gamybai naudotos kitų šalių monetos, pirmiausia arabiški dirhamai. Vis dėlto, apie XI a. vidurį, Abasidų kalifatui išgyvenant krizę, arabiško sidabro kiekis smarkiai sumažėjo, todėl monetas nustota kaldinti. Prekyboje vietoje monetų pradėti naudoti kiti, natūriniai objektai – kailiai, kriauklės ir sidabro lydiniai, naudoti ir kaip turto kaupimo priemonė, ir atsiskaitymams už stambius pirkinius. Pavolgio Bulgarijoje liedinti lydiniai nuo kaimyninių kraštų lydinių aiškiai skyrėsi savo dydžiu ir forma. Skirtingai nei, pavyzdžiui, Kijevo grivinos ar lietuviški ilgieji, kurie turėjo daugiau mažiau aiškią formą ir masę, bulgariškieji lydiniai buvo neapibrėžtos, „paplotėlio“ formos, dažnai sulenkti per vidurį ar susukti į vamzdelį. Jų masė taip pat labai smarkiai skyrėsi – kai kurie tokių lydinių gabalėliai svėrė keliasdešimt gramų, o didesnių lydinių masė galėjo siekti beveik pusę kilogramo ar daugiau. Spėjama, kad tokia netaisyklinga lydinių forma bei masė veikiausiai priklausė nuo itin primityvios gamybos technologijos – išlydytas sidabras buvo tiesiog pilamas į paruoštas duobutes. Nors būta bandymų skirtingo dydžio lydinius išskirti į atskiras atmainas, bent šiuo metu laikomasi nuomonės, kad visi bulgariški „paplotėliai“ sudarė vieną tipą.
Iki kada tiksliai buvo gaminti ir naudoti šie lydiniai, pasakyti sunku. Sprendžiant iš archeologinių duomenų, tai veikiausiai nutiko XIII a. pirmoje pusėje. Kaip tik šiuo laikotarpiu Pavolgio Bulgariją nukariavo mongolai, šiose teritorijose jie įkūrė savo valstybę – Aukso ordą – ir pradėjo naują Rytų Europos istorijos etapą.
LBPM GEK 13004. Apskritasis lydinys. Sidabras, liejyba. Ilgis 65 mm, plotis 48 mm, aukštis 12,5 mm, masė 163,72 g. XI–XIII a. I pusė. Pavolgio Bulgarija.
