Jonas Basanavičius – Lietuvos visuomenės veikėjas, pirmasis pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ redaktorius, Nepriklausomybės akto signataras, mokslininkas, gydytojas, dažnai vadinamas Lietuvos patriarchu. Ši iškili asmenybė įamžinta paminkluose, skulptūrose, paveiksluose, kituose meno kūriniuose. Pagerbtas jis ir Lietuvos banko leistuose piniguose. J. Basanavičiaus atvaizdas puikavosi ant Tarpukario ir dabartinės Lietuvos litų monetų ir banknotų. Pinigų muziejuje saugomas eksponatas su J. Basanavičiaus portretu iš tiesų primena monetą, bet jos į kišenę neįsidėsi. Tai net kelioliką kilogramų sveriantis gipsinis bareljefas, sukurtas garsaus lietuvių skulptoriaus Vinco Grybo.
Gipsinio bareljefo centre vaizduojamas dr. Jono Basanavičiaus profilis. Jo fone – Pilies kalnas Vilniuje, ant kurio matyti Aukštutinės pilies bokštas bei griuvėsiai. Bareljefo apatinėje dalyje – ąžuolo lapų vainiko fragmentas, juosiantis lentelę su dr. J. Basanavičiaus gyvenimo datomis (1851–1927). Ant vieno iš vainiklapių – skulptoriaus V. Grybo parašas bei bareljefo sukūrimo data – 1930. Kompoziciją rėmina lanku išdėstytas užrašas „DR. JONAS BASANAVIČIUS TAUTOS ATGIMIMO PATRIARCHAS“.
Vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės skulptorių Vincas Grybas labiausiai žinomas kaip monumentalių skulptūrų, skirtų svarbiausioms Lietuvos istorijos ir kultūros asmenybėms, autorius. Žymiausi jo kūriniai – skulptūros Simonui Daukantui (1793–1864) Papilėje (1930), Vincui Kudirkai (1858–1899) Kudirkos Naumiestyje (1934), Petrui Vileišiui (1851–1926) Pasvalyje (1935) ir Vytautui Didžiajam Jurbarke (1930, 1989 m. restauruotas) bei Kaune (1932, neišlikęs). Tačiau jo kūryboje gausu ir smulkesnių darbų, tokių kaip Kauno meno mokyklos tvoros ir vartų dekoras, įvairūs biustai bei du bareljefai, skirti Petrui Vileišiui bei dr. Jonui Basanavičiui. Pastarieji du kūriniai V. Grybo kūrybos kontekste dažnai pristatomi kaip „medaliai“, tačiau pats V. Grybas prie medalininkų nepriskiriamas. Taip veikiausiai nutiko dėl to, kad tokie medaliai niekada nebuvo pagaminti ir apie planus juos išleisti žinoma tik iš šių bareljefų bei kelių užuominų skulptoriaus laiškuose.
Pirmasis dr. Jono Basanavičiaus bareljefo variantas turėjo būti sukurtas 1924 m., kai pats J. Basanavičius keletą dienų viešėjo Kaune. Žinoma, kad savo viešnagės metu jis buvo susitikęs su keliais menininkais, tarp jų ir V. Grybu, kuriam J. Basanavičius sutiko pozuoti. Vėlesnė informacija apie bareljefą fragmentiška. Kažkuriuo metu V. Grybas kreipėsi į Lietuvos banką, siūlydamas šį kūrinį „tiražuoti“, t. y. kaldinti ir platinti medalius. Vis dėlto pasiūlymas veikiausiai nebuvo priimtas; taip pat nežinoma, ar skulptorius domėjosi kitomis medalių gamybos galimybėmis. Tai, kad tokie medaliai taip ir nebuvo pagaminti, leistų spėti, jog pirminis sumanymas buvo nesėkmingas. Vis dėlto prie bareljefo V. Grybas grįžo, toliau jį tobulino – pavyzdžiui, lyginant skirtingose atminties institucijose saugomus jo pavyzdžius galima pastebėti, kad skiriasi kraštuose išdėstytų žodžių rašyba („patriarchas“ – „patrijarkas“). Be to, šį bareljefą taip pat norėta platinti. Tuo tikslu šio kūrinio kopijų turėjo būti pagaminta daugiau, tačiau konkrečios informacijos, kiek dr. Jono Basanavičiaus bareljefų papuošė privačių namų ir viešųjų įstaigų interjerus, nėra. Tikėtina, kad jų galėjo būti apie 10; žinoma, kad toks kūrinys buvo padovanotas ir Juozui Tumui-Vaižgantui.
Žvelgiant į kūrinį, nesunku aptikti panašumų su kito to meto žymaus skulptoriaus darbu – Juozo Zikaro sukurtu 1936 m. laidos 5 litų monetos dizainu. Abu jie atspindi tuo metu jau susiformavusį dr. J. Basanavičiaus, kaip „tautos patriarcho“, vertinimą, kurį siekta įamžinti kaip įmanoma plačiau, platinant jo atvaizdą ant (teoriškai) kiekvienam Lietuvos gyventojui prieinamų objektų.
LBPM GEK 14995. Bareljefas „DR. JONAS BASANAVIČIUS TAUTOS ATGIMIMO PATRIARCHAS“. 1930 m. Aut. Vincas Grybas (1890–1941). Gipsas, liejyba. Skersmuo 84 cm, storis 6 cm.
Literatūra
• Nijolė Tumėnienė, Vincas Grybas. Gyvenimo ir kūrybos drama, Vilnius, Lietuvos dailės muziejus, 2004.
• Nijolė Tumėnienė, „Vincas Grybas“, Visuotinė lietuvių enciklopedija.
