BDAR

Iš Pinigų muziejaus lobyno. 1000 litų giliaspaudė plokštė

Spausdinti

Litas daugeliui kelia malonius prisiminimus. Nepriklausomybės priešaušriu pradėta kurti nacionalinė valiuta negalėjo atsirasti be dailininkų, ekonomistų bei politikų pasiaukojimo šiam bendram, valstybei gyvybiškai svarbiam reikalui. Vis dėlto lito kūrimo bei banknotų gamybos darbai nevyko taip sklandžiai, kaip tikėtasi iš pradžių. Čia neapsieita be nesusipratimų, konfrontacijos tarp įvairių institucijų bei sukčiavimo, o galiausiai – tarptautinio teismo proceso. 


Turbūt vienas iškalbingiausių šios ne visai malonios istorijos reliktų yra 1000 litų banknoto gamybos priemonė – giliaspaudės plokštė. Ant metalinio lakšto, naudoto banknotams spausdinti, – keliasdešimt taip niekada apyvartoje ir nepasirodžiusių 1000 litų banknotų atvaizdų. Priežastis, dėl kurios jie nebuvo naudojami atsiskaitymams, – kokybės trūkumas. 
1990 m., įsibėgėjus litų banknotų kūrimo darbams, reikėjo spręsti ne tik dizaino, bet ir banknotų gamybos klausimus. Savos pinigų spaustuvės idėja buvo atmesta, įvertinus per dideles jos išlaikymo sąnaudas, todėl gamybos partnerio teko ieškoti svetur. Nors iš pradžių kandidatų netrūko, ilgainiui išryškėjo du favoritai – Prancūzijos įmonė François Charles Oberthur ir JAV bendrovė United States Banknote Corporation (USBC). 1990 m. spalio pabaigoje Prancūzijos bankui pareiškus, kad dėl susidariusios politinės padėties jis negali kredituoti banknotų gamybos, 1990 m. gruodžio pabaigoje buvo pasirašyta sutartis su amerikiečiais. 


Vis dėlto, pradėjus vykdyti ką tik pasirašytą susitarimą, susidurta su rimtais trikdžiais. Dėl 1991 m. sausio įvykių vėluota atidaryti akredityvo sąskaitą, per kurią USBC turėjo būti sumokėta už banknotų gamybą. Remdamiesi šiuo motyvu, amerikiečiai paprašė atidėti banknotų pristatymo terminą. Lietuvos bankas sutiko tą padaryti ir pirmieji atspausdinti litai (10, 20 ir 50 Lt nominalų kupiūros) Lietuvą pasiekė tik 1991 m. lapkritį. Iškart paaiškėjo, kad banknotai nekokybiški. 1992 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 17 d. buvo atliktos kelios ekspertizės, kurių rezultatai pribloškė – paaiškėjo, kad 10, 20 ir 50 Lt banknotus nesunkiai galima padirbti, o didesniųjų nominalų (100, 500 ir 1000 Lt) naudojimas apyvartoje galimas tik ribotą laiką. Nepaisant to, kompanijai buvo suteiktas šansas pasitaisyti – netinkamus banknotus perspausdinti. Tą ji padarė 1993 m., tačiau ir šie banknotai nebuvo be priekaištų. Tų pačių metų rugpjūčio 5 d. su USBC buvo pasirašytas memorandumas, kuriuo numatyta, kad, kompanijai pateikus kokybišką produktą, ji gaus išskirtinę teisę 36 mėn. sudaryti sutartis dėl kitų banknotų spausdinimo. 1994 m. kovo 21 d. buvo gauta paskutinė 1993 m. laidos 50 Lt banknotų siunta.


Tačiau, turėdamas nemalonios patirties su USBC, Lietuvos bankas nutaria su ja atsiskaityti iki galo, t. y. prašo grąžinti avansą bei gamybos priemones. Tačiau kompanija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, išgyveno toli gražu ne pačius geriausius laikus, siekė išlaikyti Lietuvos banką savo klientu ir procesą vilkino. Nekokybiški banknotai turėjo pasitarnauti amerikiečių kompanijos interesams – dėl greito susidėvėjimo juos būtų reikėję perspausdinti greičiau nei po trejų metų, o tą pagal memorandumą būtų turėjusi daryti ta pati USBC. 1995 m. tapo aišku, kad gresia būtent toks scenarijus, todėl 1996 m. balandžio 18 d., likus keliems mėnesiams iki memorandumu nustatyto laikotarpio pabaigos, Lietuvos bankas paskelbė naują konkursą banknotų gamybai. Nepaisant USBC, kuri tuo metu jau vadinosi American Banknote Corporation (ABC), pastangų įtikinti Lietuvos banką, kad ji yra pasirengusi gaminti naujus banknotus, 1996 m. lapkričio 22 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas pranešė ABC, kad sutartis su jais nebus sudaroma. Prasidėjo tarptautinis teismo procesas, kuris baigėsi tik 2004 m. rugpjūčio 30 d. 


Lito gamybos priemonių, tokių kaip ši plokštė, atgavimas buvo tik vienas, tačiau gana ryškus epizodas Lietuvos banko ir amerikiečių korporacijos santykių istorijoje. 1997 m. viduryje Lietuvos bankas kreipėsi į ABC, reikalaudamas perduoti jam teisėtai priklausančias banknotų gamybos priemones. Banko specialistai turėjo pagrįstų įtarimų, kad jos gali būti nesaugiai sandėliuojamos arba apskritai sunaikintos. Savo ruožtu amerikiečiai to daryti nenorėjo, motyvuodami tuo, kad esą Lietuvos bankas gali gamybos priemones perduoti trečiosioms šalims. Kaip teigia litų spausdinimo istoriją nagrinėjęs Mindaugas Vinkus, šis Lietuvos banko žingsnis byloje iš dalies buvo taktinis, kadangi juo siekta parodyti amerikiečių aplaidumą ne tik gaminant banknotus, bet ir saugant jų gamybai reikalingas priemones. 1998 m. vasario 25 d. Tarptautinio arbitražo teismas įpareigojo Amerikos banknotų korporaciją perduoti medžiagas ir gamybos priemones patikėtiniui arba tiesiogiai Lietuvos bankui. Tų pačių metų balandžio 16–17 d. į JAV atvykusi Lietuvos banko delegacija perėmė priemones ir konstatavo, kad dalies jų trūksta. Taip pat pasitvirtino išankstiniai nuogąstavimai, kad šie itin svarbūs daiktai buvo saugomi atmestinai. Kiek vėliau tą patvirtino ir kanadiečių kompanijos CAGI atliktas auditas. 1998 m. liepos 24 d. teismas įpareigojo ABC išsaugoti negrąžintas ar pagal Lietuvos banko instrukcijas nesunaikintas priemones išsaugoti iki teismo proceso pabaigos. Rugpjūčio mėn. bendra amerikiečių ir japonų kompanija Komori Currency Technology U. K. Ltd. taip pat atsiunčia 1000 vienetų įvairių gamybos priemonių; nors skaičius įspūdingas, vis dėlto, ir šiuo atveju perduota buvo ne viskas. 


ABC teismas sutapo su kompanijos nuopuoliu – 1999 m. jai buvo pradėtos bankroto procedūros, o Lietuvos bankas atsidūrė kreditorių gretose. Daugybę laiko kainavęs bendradarbiavimas, kaip matėme, baigėsi Lietuvos banko naudai. Tačiau šioje istorijoje buvo ir dar vienas „pralaimėtojas“ – pats 1000 litų banknotas. Iš pradžių neišleistas į apyvartą, nes buvo tiesiog per stambus, ilgainiui, atsiradus poreikiui, jis jau buvo nebetinkamas saugumo požiūriu. 2005 m. sausį Lietuvos bankas priėmė sprendimą šiuos banknotus sunaikinti ir palikti 20 tūkst. vienetų numizmatinėms reikmėms. Šiandien jis mėgstamas kolekcininkų ir ne vieną skatina kelti klausimą „o kas, jei..?“ 
 

Tai įdomu!
Atnaujinta: 2021-07-20