Galima sakyti, Gordianas tapo tam tikru kolekcininkų bendruomenės fenomenu. Jo laikų monetos – ypač sidabriniai denarai ir antoninianai – paplito nepaprastai plačiai. Šios monetos pasižymi aukšta meninė kokybe. Aukšta sidabro praba ir prieinama kaina pavertė jas vienomis patraukliausių pasirinkimų tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems kolekcininkams.
Gordianas III į sostą buvo pasodintas vos trylikos metų. Tai įvyko po itin audringo laikotarpio, vadinamo „šešių imperatorių metais“, kai per trumpą laiką žuvo net keli valdovai. Jo senelis ir dėdė, bandę sukilti prieš uzurpatorių Maksiminą, žuvo mūšyje, ir dėmesio centre atsidūrė berniukas, kilmingos romėnų giminės palikuonis. Senatui ir pretoriams jis pasirodė tobulas kandidatas – kilmingas, jaunas ir valdomas. Jam buvo suteiktas imperatoriaus titulas, o valdžios svertai atiteko globėjams – aristokratų šeimoms ir galingam pretorių prefektui Timocijui, kuris netrukus tapo jo uošviu. Tai buvo klasikinė Romos politika – užkulisinė, pavojinga, bet iš pažiūros stabili.
Keista, bet Timocijus, priešingai, nei tikėtasi, nebuvo žiaurus valdžios trokštantis manipuliatorius. Atvirkščiai – šaltiniai mini, kad jo valdymas buvo efektyvus tiek administracine, tiek karine prasme. Deja, 243 m. jis mirė, galbūt nunuodytas, ir imperija liko be stipraus globėjo. Tuomet kampanijos prieš sasanidus metu Gordianas, vos devyniolikos, žuvo. Vieni teigia, kad mūšyje, kiti – kad nužudytas savo pačių karių, galbūt su būsimo imperatoriaus Filipo žinia.
Nors jo valdymas truko vos šešerius metus, jis paliko ryškų pėdsaką – visų pirma turint omeny monetas. Viena iš įdomiausių – sidabrinė tetradrachma iš Antiochijos, kaldinta 240 m. Ši stambi moneta, apie 13 gramų, vaizduoja imperatorių didžiule galva, o reverse – Romos erelį, simbolizuojantį Jupiterį ir imperinę galią. Tai buvo karo ekonomikos moneta, skirta masinei mobilizacijai, todėl šių monetų daug išliko.
Dar įdomesnė yra kita tetradrachma, šįkart iš Aleksandrijos Egipte. Egiptas turėjo atskirą pinigų sistemą, tad šios monetos ne tik stiliaus, bet ir ekonomine prasme buvo kitokios. Nors jos turėjo mažiau sidabro (vos apie 15 %), jas puošia unikalus dievo Nilo atvaizdas – ramus, pilvotas, atgulęs šalia upės, laikantis gausybės ragą. Tai buvo tarsi žinutė apie Egipto žemės derlingumą ir turtingumą.
Provincijų monetos turi savito žavesio. Pavyzdžiui, iš Neocezarėjos, kaldinta, kai Gordianas ten lankėsi pakeliui į rytinę kampaniją. Miestas, norėdamas pagerbti imperatorių, surengė žaidynes – savotiškas vietines olimpines žaidynes – ir jas įamžino monetose, kuriose matome urną – trofėjų su prizais. Tai mažytis langas į to meto vietinį pasaulį – kaip bendruomenės norėjo prisitaikyti prie romėniškos tradicijos, bet išsaugoti ir savo graikišką tapatybę.
Galiausiai – imperatoriškieji sidabriniai denarai ir antoninianai. Vienas gražiausių antoninianų nukaldintas 238 m., Gordianui tapus imperatoriumi. Jame matome jį su spinduliuojančia karūna, vaikišku veidu, o reverse – Jupiterį, saugantį mažąjį imperatorių. Tai ne tik meno kūrinys – tai vizualinė pasaka: vaikas, įmestas į politinės suirutės epicentrą, bet saugomas dievų.
Kyla klausimas – kodėl tiek daug Gordiano monetų išliko? Be masinės monetų gamybos, tikėtina, kad jų didelį išlikimą nulėmė to laikmečio ekonominė situacija. Karo grėsmė, infliacija, nepasitikėjimas – visa tai skatino žmones kaupti pinigus. Tai buvo pasaulis, kuriame gyveno žmonės, praradę tikėjimą stabilumu – todėl jie saugojo monetas.
Nors Gordianas III buvo vaikas, nors jis neturėjo šanso įsitvirtinti istorijoje kaip karvedys ar reformatorius, šiandien gyvena toliau. Jo monetos šimtmečiais klajojo žemėje, kad galiausiai atsidurtų kažkieno rankose. Galbūt ir jūsų.
