Atėjus pavasariui, atšilus orams, daugelis sėdam ant dviračio ir lekiam, kur akys veda . Šiandien dviračių yra įvairiausių: nuo triratukų iki elektrinių, nuo sunkių iki vos kelis kilogramus sveriančių, dideliu greičiu lekiančių. O ar žinojote, kad XIX a. dviratis turėjo monetų pravardę. Kodėl taip nutiko?
Dviratis toks kasdienis ir iš pažiūros paprastas daiktas, kad atrodo jis išrastas jau prieš daug tūkstančių metų (gal dėl to ir posakis yra apie naujai neišrandamą dviratį). Iš tiesų tai nėra toks senas išradimas. Nors pirmtakų būta dar Senovės Egipto laikas, pirmas modernus dviratis sukurtas 1817 m. Vokietijoje. Jo autorius baronas Karlas Draizas. Dviratis buvo medinis ir neturėjo pedalų. Vėliau atsirado pedalai, dviračiai gaminami iš įvairių medžiagų, o nuo XIX a. vidurio jų gamyba tapo masiška.
.JPG)
Šiandien norime trumpai papasakoti apie dviratį, kuris angliškai vadinamas Penny Farthing (Penso – fartingo dviračiu). Pensas ir fartingas – tai senovinės angliškos monetos. Kodėl jų vardu pavadintas dviratis? Ogi dėl jo išvaizdos. Ko gero esate matę senovinį dviratį, kurio priekinis ratas aukštesnis už žmogų, o galinis visai mažytis. Šis dviratis iš pažiūros visai nepatogus, XIX a. pabaigoje buvo puikus pakaitalas iš tiesų nepatogiems „kaulų kratytojams“ (taip buvo vadinami ankstesni dviračiai mažais ratais, bet be amortizatorių). Be to su tokiu dviračiu greičiau buvo galima įveikti didelius atstumus. Šią transporto priemonę 1869 m. išrado prancūzas E. Mejeris. Jie greitai tapo populiarūs, o kadangi Ratai buvo skirtingo dydžio ir proporcingai priminė skirtingų nominalų monetas, britai jį praminė penso – fartingu. Vis dėlto tokie dviračiai nebuvo patys saugiausi ir patogiausiai valdomi, o kai XIX a. pabaigoje pasirodė modernūs dviračiai su grandinėmis, bėgiais ir amortizatoriais, penso – fartingų populiarumas išblėso. Visgi jų dėka dar ir dabar atsimename monetas, kurios vadinosi fartingai.
