Artėjančios šventės tiesiogiai susijusios su krikščioniška religija, o mes ta proga pasidomėjome, kaip su religija susiję bankai. Ar teko girdėti sąvoką „dievobaimingi bankai“?
Ji atsirado Vakarų Europoje XV a. Tuo metu Italijoje skirtinguose miestuose buvo steigiamos įstaigos, teikiančios paskolas vargingiems miesto gyventojams. Šias įstaigas galima pavadinti pirmomis labdaros organizacijomis, o steigiamos jos buvo protestuojant prieš tuo metu Bažnyčios smerkiamą pinigų skolinimą už palūkanas (Bažnyčios manymu, teisingos buvo 1 % per mėnesį palūkanos (12,7 % per metus). Didesnės palūkanos buvo vertinamos kaip lupikavimas). Finansais rūpinosi katalikų Bažnyčia, vienuolynai, kurie siūlė paskolas už palūkanas, jas skolininkai galėjo pasirinkti patys (kai kuriais atvejais palūkanų išvis mokėti nereikėjo). Taigi naudą gaudavo skolininkas, o ne skolinančioji įstaiga. Pinigai šiai įstaigai buvo savanoriškai neatlygintinai aukojami to meto turtingų asmenų, o skolininkų sumokamos palūkanos buvo skiriamos bankų eksploatavimo išlaidoms padengti. Šie bankai tapo populiarūs visoje Europoje ir netgi katalikų kolonizuotuose kraštuose. Tam tikra forma šie bankai veikia ir iki mūsų dienų (Italijoje, Maltoje, Meksikoje ir kt.).
Panašios įstaigos veikė ir mūsų kraštuose, buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR). Pirmuosius tokius bankus įsteigė garsus to meto visuomenės veikėjas, jėzuitas, mokslininkas, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius 
Petras Skarga (1536–1612 m.). Oficialiai pirmasis dievobaimingas bankas (lenk. Bank pobożny), kartais dar vadinamas „varguolių kamara“, pradėjo veikti 1584 m. tuometėje ATR sostinėje Krokuvoje. Įdomu, kad yra duomenų, jog pirmasis toks bankas P. Skargos buvo įsteigtas ne Krokuvoje, o Vilniuje 1579 m., kur jis tuo metu gyveno. Bankas buvo kaip atsvara amatininkų brolijoms, teikusioms paskolas ir neretai kaltintoms lupikavimu. Vis dėlto tikslių dokumentų, patvirtinančių šį faktą, dar trūksta.
