BDAR

Slapukų naudojimo taisyklės

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis


Bankų pastatai Gedimino prospekte

Spausdinti

Lietuvos banko Pinigų muziejus yra įsikūręs strategiškai patogioje ir puikioje vietoje. Esame vienoje iš svarbiausių Vilniaus gatvių, Gedimino prospekte. Neseniai šalia veikė centrinis paštas, taigi, esame pačiame Vilniaus centre. Įdomu, kad pats pastatas, kuriame pasakojama apie pinigų ir bankininkystės istoriją, yra praktiškai apsuptas pastatų, kuriuose kažkada veikė, o kai kuriuose dar ir veikia bankai. Pinigų muziejus glaudžiasi prie centrinių Lietuvos banko rūmų komplekso, sudaryto iš dar XIX a. pabaigoje iškilusių rūmų (beje, seniausi tokie statyti konkrečiai bankinėms funkcijoms) ir sovietinės architektūros pastatų Totorių gatvėje (plačiau). Priešais esančiame pastate (Gedimino pr. 7) dar visai neseniai veikė centrinis paštas, o XX a. pradžioje čia veikė bent keli bankai. Gedimino prospekto pradžioje (Gedimino pr. 3) šiandien įsikūrusi Lietuvos mokslų akademija, o prieš daugiau nei prieš šimtą metų čia buvo Rusijos banko skyrius, vėliau veikė ir pirmasis komercinis lietuviškas bankas (plačiau). O šiandien papasakosime dar apie du pastatus, esančius visai netoli Pinigų muziejaus. Viename dar ir šiandien bankas veikia, kitame jau nebe. Kuo šie pastatai ypatingi? 


Visų pirma reikia paminėti, kad svarbūs ne tik pastatai, bet ir gatvė, kurioje jie įsikūrę. Gedimino prospektas – viena svarbiausių gatvių ne tik Vilniuje, bet, ko gero, ir visoje Lietuvoje. Gatvės ilgis beveik 2 kilometrai ir čia galima rasti ne tik restoranų, kavinių, parduotuvių, bet ir svarbių Lietuvai institucijų, kultūros įstaigų. Gedimino prospekte įsikūrusi ne viena ministerija, Konstitucinis teismas. Būtent Gedimino prospekte galima rasti ir Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę. 


Neveltui gatvė pavadinta vadinamojo Vilniaus įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardu. Nepaisant šio pavadinimo, įdomu, kad prospektas nėra toks senas. Georgijaus prospektas (taip tada vadinosi Gedimino prospektas) pradėtas formuoti tik XIX a. pr. O pastatai jame pradėjo dygti ir gatvė susiformavo tik XIX a. pabaigoje. Pastatai čia statyti iki pat Antrojo pasaulinio karo. Šiaip ar taip, susiformavo tradicija čia statyti stambius gyvenamuosius ir reprezentacinius pastatus. Išliko ji ir iki mūsų dienų. 
Gatvės svarba atspindėta ir jos pavadinimo kaitoje. Pirmiausia ji buvo pavadinta šv. Georgijaus vardu. Vėliau pavadinimai keitėsi priklausomai nuo to, kas buvo valdžioje. Gedimino prospektas anksčiau vadintas ir Adomo Mickevičiaus, ir Stalino, ir Lenino vardu. Taigi, kiekviena valdžia siekė savo ideologiją perteikti būtent per pavadinimą. Kiekviena valdžia čia kūrė ir jai svarbias institucijas, taip pat ir bankus, kuriems specialiai statė pastatus. Du iš jų stovi greta vienas kito, tai Gedimino pr. 12 ir 14 numeriais pažymėti pastatai. Abu jie siejami su tarpukariu, kai Vilnius buvo Lenkijos valdžioje, o Gedimino prospektas vadintas poeto Adomo Mickevičiaus vardu. 


Gedimino pr. 12 


Tai pastatas, kuriame ir šiandien veikia komercinis SEB bankas. Nenuostabu, nes statytas jis būtent bankinėms reikmėms. Tarpukariu čia veikė Pašto taupomoji kasa (P.K.O). Ši bankinė įstaiga buvo įsteigta 1919 m. pačio Lenkijos valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio įsakymu. Šio banko tikslas iš pradžių buvo keisti Lenkijos markes į Lenkijos zlotus, o vėliau vykdyti įprastas bankines operacijas. Centrinė šio banko būstinė buvo Varšuvoje, o skyriai iš pradžių buvo steigiami didžiuosiuose Lenkijos miestuose. Vėliau ir mažesniuose, taip pat ir Vilniuje. 


XX a. 4 dešimtmetyje Vilniuje buvo gausų bankų (vien centre jų veikė apie keliasdešimt), jiems buvo statomi nauji pastatai. Tuo metu tarp architektų buvo išpopuliarėjusi grynojo modernizmo, arba Lenkijos naujosios architektūros mokyklos, filosofija. Jos idėja – modernizmą apvalyti nuo reprezentatyvumo ir pompastiškumo, atsisakant kitų stilių apnašų. Vilniuje pradėjo daugėti tokio stiliaus pastatų. Vienas iš ryškiausių šio stiliaus pavyzdžių – pastatas Gedimino pr. 12, Lenkijos pašto kasos rūmai. Pastatyti jie 1936–1937 m. Manoma, kad rūmus projektavo Varšuvos architektai Z. Pugetas ir J. Žuravskis. Statybai vadovavo ir techninę priežiūrą vykdė inžinierius J. Borovskis, kuris pasirašė projektus. Pastatas stovi galiniu šiauriniu fasadu į prospekto pusę šalia kartu statyto gyvenamojo pastato (dabar - viešbutis). 


Penkių aukštų rūmai neturi akcentuoto pagrindinio fasado. Visuose fasaduose kartojasi tos pačios išraiškos priemonės. Iš prospekto yra pagrindinis įėjimas. Vakarų fasadą pagyvina per du aukštus įrengti banko operacijų salės langai. Vakarų ir šiaurės fasadai padengti lenkišku smiltainiu, cokolis – granito plokštėmis. Pastato kompozicija labai paprasta, tačiau juntama klasicizmo įtaka.


Bankas pasistatė ne tik pastatą, bet ir pasisamdė vieną garsiausių to meto Vilniaus dailininkų, Vilniaus neoklasicizmo atstovą profesorių Liudomirą Sledzinskį, kad šis papuoštų rūmų interjerus. Šiame pastate ant sienos jis nutapė panoramą, sukurtą antikiniais motyvais. Panorama tapyta al secco technika (sienų tapybos technika, kai tapoma ant sauso tinko natūralios kilmės pigmentais, sumaišytais su kalkių skiediniu, kiaušinio baltymu, kazeino arba kitais klijais). Panoramoje vaizduojamas triptikas. Kairioji triptiko dalis „Darbas“ realistiškai vaizdavo plytas nešiojančius tunikomis vilkinčius jaunuolius, dešinioji „Taupymas“ – dvi merginas, skaičiuojančias pinigus skrynioje. Vidurinė triptiko dalis pavadinta „Fortūna“. Šioje dalyje pavaizduotos trys sklendžiančios deivės, iš kurių viena žemėn barsto perlus. Šiandien išliko tik pastaroji triptiko dalis, tiesa, paslėpta pertvaros jau šiuolaikiniame SEB banke. 


Gedimino pr. 14 


Visiškai greta jau aprašyto pastato yra dar vienas grynojo modernizmo „atstovas“ – Gedimino pr. 14 adresu pažymėtas pastatas, kuriame taip pat Tarpukariu veikė bankas. Tai 1937–1938 m. pastatyti Lenkijos krašto ūkio banko (lenk. Bank Gospodarstwa Krajowego) skyriaus rūmai. 


Šis bankas įsteigtas 1924 m. Lenkijos ministro pirmininko Vladyslavo Grabskio iniciatyva. Bankas sukurtas sujungiant tris Galicijos srities bankus į vieną. Pagrindinės banko užduotys buvo šios: teikti ilgalaikes paskolas, padengtas savivaldybių, geležinkelių ir kitų valstybinių įstaigų obligacijomis, teikti paskolas kitoms kredito įstaigoms ir kt. Šis bankas padėjo stiprinti Lenkijos ekonomiką, investavo į strateginius valstybės objektus, netgi prisidėjo prie karo pramonės plėtojimo. Jis tapo vienu didžiausių bankų tarpukario Lenkijoje. Jo tinklas buvo platus, skyriai modernūs, įrengti specialiai tam statytuose pastatuose. Toks pastatas iškilo ir Vilniuje. 


Iki šių rūmų iškilimo banko skyriaus veikla vyko taip pat netoliese esančiame pastate, istoriniuose Sniadeckių rūmuose (dabar ten įsikūrusi Rašytojų sąjunga). Banko projektą 1936 m. parengė Varšuvos architektai J. Pankovskis ir S. Golenzovskis, darbams vadovavo minėtas inžinierius J. Borovskis. 


Vilniaus vaivadijos statybos komisijos nurodymu šis pastatas turėjo būti stilistiškai priderintas prie šiek tiek anksčiau pradėto statyti Pašto taupomosios kasos pastato ir atitrauktas nuo jo per 14 metrų. Tai du kampu sujungti stačiakampiai korpusai. Keturių aukštų korpuso šiaurės fasadas atsuktas į prospektą, o dviaukštis korpusas driekiasi į sklypo gilumą. Pastatas yra toliau nuo gatvės, priešais jį įrengta aikštelė, kurioje, spėjama, ateityje turėjo atsirasti A. Mickevičiui skirtas paminklas. 1938 m. pagal tų pačių architektų projektą kieme pastatytas garažas.


Banko operacijų salė buvo įrengta kiemo korpuse, laiptai į gatvės korpuso viršutinius aukštus – erdviame vestibiulyje, sujungtame su operacijų sale. Patalpos išdėstytos abipus koridoriaus. Akcentuotas tik pastato gatvės fasadas, kiti fasadai neišraiškūs. Deja, jau nebeišliko vestibiulį iš trijų pusių supusios septynios jau minėto dailininko L. Sledzinskio sukurtos kompozicijos. Šonuose dailininkas išdėstė po tris kūrinius, vaizdavusius įvairias Vilniaus krašte kultivuotas ūkio šakas: kairėje pusėje buvo pavaizduotas audimas, amatai ir dailidininkystė. Dešinėje – prekyba, žvejyba ir sielininkystė. Vidurinė kompozicija „Laiko simbolis“ simbolizavo laiko tėkmę. Joje vaizduotos dvi moterys, laikančios laikrodį. 


Pagrindinis fasadas simetriškas, padengtas lenkiško smiltainio plokštėmis. Konstruktyvią, asketišką fasado kompoziciją suminkština bareljefas virš portalo: priklupusios moters figūra, laikanti gausybės ragą, simbolizuoja darbą ir gerovę. Iš tiesų šis bareljefas – tai diplominis skulptoriaus Tadeušo Godziševskio darbas. 1938 m. skulptorius baigė studijas Vilniaus (tada Stepono Batoro) universitete, o jo diplominis darbas pastato fasade išliko iki mūsų dienų. 


Šiandien buvusiuose Lenkijos krašto ūkio banko skyriaus rūmuose įsikūrusi kosmetikos prekių parduotuvė.
 

Literatūra:

1. Vidmantas Laurinavičius. Bankai Lietuvoje. XIX a. pabaiga–XX a. I pusė. Projektuose Fotografijose Atvirukuose. Lietuvos bankas. 2003 m.

2. Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. Kitos knygos. 2018 m. 

Tai įdomu!
Atnaujinta: 2021-10-11