BDAR

Slapukų naudojimo taisyklės

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis


2024-10-11
Pinigų padirbinėjimas visais laikais buvo laikomas rimtu nusikaltimu. Tai ne tik apgaulė, bet ir pasikėsinimas į valstybės ekonomiką, todėl įvairiose šalyse pinigų klastotojams taikytos itin griežtos bausmės. 

Istorijos šaltiniai rodo, kad mirties bausmės buvo taikomos kaip pagrindinė bausmė už šį nusikaltimą, ir tokios bausmės vykdymas neretai būdavo žiaurus ir viešas, siekiant įbauginti kitus potencialius nusikaltėlius.
Viduramžiais monetų padirbinėtojai dažnai buvo verdami gyvi! Šis žiaurus metodas taikytas Škotijoje, Anglijoje, Šventojoje Romos Imperijoje, Olandijoje ir kitose Europos šalyse. 

Pavyzdžiui, Nyderlandų mieste Deventeryje iki šiol stovi katilas, kuriame buvo verdami nusikaltėliai. Bausmė būdavo vykdoma ne tik karštame vandenyje – kartais į katilą būdavo pilama aliejaus, dervos ar taukų, o aukos buvo verdamos viešose vietose, kad atgrasytų visuomenės narius nuo pinigų padirbinėjimo.



Lietuvos teisėje taip pat buvo numatytos griežtos bausmės už pinigų padirbinėtoją. 1588 m. Lietuvos Statute nurodyta, kad monetų padirbinėtojai ir tauriojo metalo klastotojai bus baudžiami sudeginant juos gyvus. 

Šis įstatymas rodo ne tik Lietuvos valstybės požiūrį į ekonominių nusikaltimų rimtumą, bet ir atspindi to meto griežtą požiūrį į teisingumą. Net aukšto rango asmenys nebuvo apsaugoti nuo šių baudžiamųjų priemonių. Pavyzdžiui, 1580 m. mirties bausme už pinigų padirbinėjimą nubaustas Lietuvos didikas Grigalius Astikas. Šis nuosprendis buvo įvykdytas viešai Rotušės aikštėje, siekiant parodyti, kad teisingumas gali pasiekti net įtakingiausius visuomenės narius.

Tačiau pinigų padirbinėjimo istorija siekia dar giliau. 1494 m. lietuvis Andreika Polocke gamino suklastotų Rygos monetų kopijas ir platino jas Revelyje (šiandieniniame Talino mieste), Estijoje. Sučiuptas jis taip pat buvo išvirtas, o tai tik dar kartą parodo, kad už šiuos nusikaltimus mirties bausmė dažnai būdavo įvykdoma žiauriai ir viešai, nepaisant kaltininko kilmės ar padėties.

Galime džiaugtis, kad modernioje visuomenėje tokios žiaurios bausmės jau seniai išnyko, o nusikaltimai yra nagrinėjami vadovaujantis žmogaus teisių principais. Šios istorijos primena, kad turime ir žmonijos žiaurumo paveldą, ir parodo, koks ilgas buvo teisės sistemos kelias nuo senųjų laikų iki šiandienos. Vis dėlto tokios praeities akimirkos yra istorijos liudijimas, primenantis žiaurius laikus, kai teisingumas dažnai būdavo siejamas su viešomis kančiomis.
 
Tai įdomu!
Atnaujinta: 2024-10-24