Taip buvo įvestas pinigų kontrolės mechanizmas, leidęs Reichsbankui (Vokietijos centriniam bankui) spausdinti naujus banknotus, nepadengtus auksu. Tačiau to nepakako okupuotų kraštų ekonomikai valdyti, todėl Vokietija pradėjo leisti specialius okupacinius pinigus – Darlehnskassenscheine, arba skolinamosios kasos ženklus.
Šiuos pinigus leido vadinamosios skolinamosios kasos (Darlehnskassen), steigiamos kiekviename didesniame užimtame regione. Jų tikslas buvo pakeisti trūkstamą vietinę valiutą ir finansuoti karo poreikius be realaus ekonominio pagrindo. Valiuta buvo spausdinama dideliais kiekiais, todėl greitai prarasdavo vertę, tačiau kurį laiką ji leido okupacinei valdžiai palaikyti prekybą ir apyvartą.
Belgija: okupuotos šalies pinigų krizė
Belgija, viena pirmųjų Vokietijos okupacijos aukų, nuo 1914 m. atsidūrė itin sunkioje padėtyje. Karo pradžioje Belgijos frankas dar išlaikė ryšį su auksu, tačiau vokiečių įsiveržimas suardė šalies finansinę sistemą. Nacionalinis bankas buvo priverstas evakuoti savo atsargas į Angliją, o vokiečiai nustatė naują valiutos kursą – 1 Belgijos frankas prilygo 1,25 Vokietijos markės.
Dėl pinigų trūkumo daugiau kaip 600 Belgijos miestų ir bendruomenių pradėjo spausdinti savo vietinius pinigus. Juos leido ne tik savivaldybės, bet ir įmonės, net bažnyčios. Šie banknotai buvo paprastai dekoruoti, dažnai su vietos herbu ar miesto simboliu, o jų vertė buvo pagrįsta tik gyventojų pasitikėjimu. Tokie pinigai leido palaikyti prekybą ir kasdienį gyvenimą, nors ekonomika buvo ir maža, ir izoliuota.
Be šių pinigų, vokiečiai įvedė ir savo okupacinę valiutą – markę, kuri buvo privalomai priimama visoje Belgijos teritorijoje. Tai tapo finansinės priespaudos priemone: Belgijos gyventojai buvo priversti atsiskaityti pinigais, kurių vertę ir kiekį kontroliavo okupantai.
Lenkija ir Ober Ost regionas: Vokietijos Rytų rubliai ir markės
Lenkijos karalystė ir Baltijos kraštai buvo vadinamojo Ober Ost (Rytų krašto) regiono dalis – milžiniškos Vokietijos karo administracijos teritorijos, apimančios dabartinę Lietuvą, Latviją, dalį Lenkijos ir Baltarusijos. Čia 1916 m. vokiečiai įsteigė Rytų skolinamosios kasos banką (Darlehnskasse Ost), kuris leido specialius pinigus – ostrublius ir ostmarkes.
Šie pinigai buvo spausdinami vokiečių kalba su užrašu „Darlehnskassenschein für das besetzte Gebiet des Ostens“ (Skolinamosios kasos ženklas okupuotiems Rytams). Viena ostmarkė buvo prilyginta vienai vokiečių markei, o vienas ostrublis – dviem ostmarkėms. Iš pradžių šie pinigai buvo gana stabilūs, bet vėliau, kai vokiečių karo padėtis ėmė blogėti, jų vertė smuko.
Ober Ost regiono valiuta turėjo ir simbolinį tikslą – atskirti okupuotas žemes nuo buvusios Rusijos imperijos ekonominės sistemos. Tai buvo bandymas sukurti „vokišką Rytų erdvę“, kurioje pinigai ir valdžia priklausytų Berlynui. Lietuvoje, Latvijoje ir dalyje Baltarusijos šie pinigai tapo kasdieniu gyvenimo reiškiniu, nors gyventojai jais nepasitikėjo ir dažnai laikė beverčiais popierėliais.
Lietuvoje
Pirmojo Pasaulinio karo metais Lietuvoje pinigų pasaulis virto margaspalve mozaika. Kartu su vokiečių ostrubliais ir ostmarkėmis apyvartoje cirkuliavo ir carinės Rusijos rubliai, bolševikų laikų „kerenkos“, įvairių karinių dalinių pinigai, net vietinių savivaldų spausdinti laikinieji pinigai. Dėl karo suirutės ir bankų sistemos žlugimo pinigų trūko visur. Tai paskatino miestus bei valsčius imtis iniciatyvos ir leisti savus banknotus, vadinamuosius „nelaimės pinigus“ – notgeldus. Tokie laikinieji pinigai buvo spausdinami ant bet kokio popieriaus, neretai vienpusiai, su rankiniais antspaudais, o jų meninė vertė dažnai buvo menka, nors šiandien jie – reti ir įdomūs istorijos liudytojai.
Vieni pirmųjų vietinių pinigų buvo išleisti 1919 m. Panevėžyje. Čia trumpam valdžią perėmus darbininkų tarybai, pasirodė vietiniai laikinieji pinigai – nuo 25 kapeikų iki 5 rublių vertės. Jie buvo spausdinti ant paprasto laikraštinio popieriaus ir simbolizavo ne tiek ekonominę galią, kiek desperatišką bandymą išlaikyti bent minimalią tvarką.
Klaipėdos kraštas ir vietiniai pinigai
Vokietijos įtaka buvo jaučiama ir karui pasibaigus. 1917–1922 m. Klaipėdos krašte, dar vadintame Mėmelio regionu, buvo leidžiami įvairūs vietiniai pinigai – tai buvo savotiška reakcija į markės nuvertėjimą ir finansinį vakuumą po karo. Klaipėdos miesto magistratas 1918 m. išleido pirmąją pusės markės vertės seriją, o 1922 m. prekybos rūmai išleido naują seriją, spausdintą Miunchene. Šie pinigai pasižymėjo aukšta poligrafine kokybe ir meniniu apipavidalinimu – juose buvo vaizduojami Klaipėdos peizažai, jūrų vaizdai, net vietiniai kultūros veikėjai .
Vokietijos „nelaimės pinigai“
Pačioje Vokietijoje kilo rimta pinigų krizė, ypač karo pabaigoje. Metalinės monetos buvo išimtos iš apyvartos, nes varis, nikelis ir sidabras buvo naudojami karo pramonei. Todėl 1916–1918 m. daug Vokietijos miestų pradėjo leisti savus pinigus – notgeldus, arba „nelaimės pinigus“.
Juos leido miestų savivaldybės, geležinkeliai, net fabrikai. Kai kur tokie pinigai buvo spausdinami ant pergamento, audinio ar net odos. Po karo, 1919–1922 m., kai šalį sukrėtė hiperinfliacija, notgeldai tapo masiniu reiškiniu – spausdinti milijonai nominalų, o žmonės nešiodavosi kuprines, pilnas beverčių banknotų.
Tačiau šie pinigai turėjo ir savotišką meninę vertę: juose buvo atvaizduojamos vietos legendos, herojai, architektūra. Notgeldai tam tikra prasme tapo liaudies menu, o šiandien jie vertinami kaip kultūriniai artefaktai.
