Vilniui 700. Vilniaus monetų kalyklų istorija

Šiais metais mūsų valstybės sostinė Vilnius švenčia 700 metų jubiliejų – 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas savo laiškuose į Vakarų Europą Vilniaus pavadinimą paminėjo pirmą kartą. Nuo to laiko Vilnius išgyveno daug pakilimų, daug nuopuolių, čia buvo kuriamos istorijos, o ir pats miestas jas kūrė. Mes, Pinigų muziejus, norime kalbėti apie Vilnių ir pinigus, todėl šiandien dalijamės Vilniaus monetų kalyklų istorija, kuriai jau daugiau kaip 600 metų!

Vilnius politiniu ir ekonominiu centru tapo jau XIV a. Tiesa, svarbus jis buvo ir anksčiau. Vilniaus pirkliai buvo ekonomiškai stipriausi visoje valstybėje. Vilniuje rezidavo Lietuvos didieji kunigaikščiai, taip pat ir tada, kai juos išrinko Lenkijos karaliais. Čia buvo ir vyskupijos centras. Žinoma, tai buvo ir vieta, kurioje kaupiami valstybės finansai. Čia buvo gaminami ir pinigai.

Pinigų gamyba iki monetų laikotarpio

Monetos Lietuvoje pradėtos kaldinti XIV a. pabaigoje. Iki tol Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) cirkuliavo kitų šalių monetos ir vietiniai lydiniai. Tai pusapvalės lazdelės formos pastovios masės lydiniai, vadinamieji lietuviški ilgieji. Lydinių vidutinė masė (apie 106 g) galėjo sudaryti maždaug pusę skandinaviškos markės (204 g). Lietuviškus lydinius vertino ir užsienio pirkliai. Šių lydinių pasirodymas Lietuvoje vis dažniau siejamas su žemės nuosavybės atsiradimu ir valstybės kūrimosi pradžia XIII a. Vykstant LDK karams su vokiečių ordinais, imta statyti įtvirtintas pilis, atsirado būsimų miestų užuomazgos. Ten kūrėsi aukštos kvalifikacijos amatininkai, įvaldę metalo lydymo technologiją. Vienas iš seniausių lietuviškų lydinių liejimo centrų galėjo būti senoji Lietuvos sostinė Kernavė. Kitas centras – neabejotinai Vilnius. Sidabras buvo brangus metalas ir koncentravosi turtingųjų rankose, jie ir duodavo užsakymų liejikams. 

Monetų kalyklos Vilniuje XIV–XVII a. 

1386 m. Jogailą vainikavus Lenkijos karaliumi, sudaryta Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija. Vilniuje Jogailai pradėjus leisti denaro tipo monetas, galutinai susiformavo sava pinigų sistema.
Tikslių duomenų, ar monetos buvo kaldinamos Vilniuje, nėra, bet tuo beveik neabejojama. Tai liudija ir archeologiniai radiniai, ir kitų valstybių praktika pinigus kaldinti valdovų rezidencijose. Taigi, monetos turėjo būti pradėtos kaldinti Vilniuje, Žemutinėje pilyje. Ir šiuo darbu turėjo užsiimti amatininkai (arba vietiniai, arba atsivežti iš kitų kraštų).

Vis dėlto monetų kalykla, kaip įstaiga, spėjama, veikė jau nuo XV a. vidurio, oficialiai ji atidaryta 1495 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo metu. Joje masiškai kaldintos dviejų nominalų monetos: pusgrašiai ir denarai. Jų kaldinimu rūpinosi meistras H. Šliogeris. 

Įdomu, kad Vilniaus kalykla buvo atidaroma pagal poreikį, prireikus naujos pinigų emisijos arba į sostą sėdus naujam valdovui (pinigai keitė išvaizdą). Nukaldinus reikiamą kiekį monetų, kalykla vėl būdavo uždaroma. Todėl Vilniaus monetų kalyklos veiklą galima skirstyti į kelis laikotarpius: 

•    1508 m. Seimas Naugarduke priėmė nutarimą vėl atidaryti Vilniaus monetų kalyklą. Ji pradėjo veikti 1509 m. vasario 9 d. Kalykla išnuomota žemės iždininkui Abraomui Jozofovičiui, o valdymas perduotas krokuviečiui Ulrichui Hozei (iki 1529 m.). 1520 m. kalykla buvo išnuomota žemės iždininkui Bogušui Bohovitinovičiui. 1528–1529 m. pusgrašiuose pasirodė ir ženklas V, kuris, manoma, reiškė Vilniaus kalyklos pavadinimą. 1529 m. su Lenkija prasidėjus deryboms dėl pinigų sąjungos, Vilniaus monetų kalykla uždaryta.

•    1534 m. atsinaujinus karui su Maskva, LDK pakvietė didelę brangiai kainuojančią Lenkijos ir samdytą kariuomenes. Joms išlaikyti 1535 m. vėl atidaryta Vilniaus monetų kalykla. Jos valdytoju paskirtas vyskupas Jonas, o pinigų meistru – Kasparas Moleris. Šiuo laikotarpiu kaldinti pirmieji lietuviški grašiai, panašūs į Europoje paplitusius Prahos grašius. Jų nukaldinta apie 3–4 mln. vnt. Karui baigiantis kalyklos veikla nutraukta.

•    1545 m. LDK žemės iždininkas Ivanas Hornostajus Vilniuje, Vokiečių gatvėje, monetų kalyklai nupirko pastatą, kainavusį 500 kapų lietuviškų grašių. Kalyklą įrengė ir 1545–1555 m. jai vadovavo Žygimanto Augusto dvaro jaunesnysis iždininkas Jonas Lutomirskis. Vakarų Europoje buvo nupirkti modernūs įrenginiai ir nusamdyti spaudų raižytojai. 1547 m. Vilniuje nukaldintos ir pirmosios lietuviškos auksinės monetos dukatai. Dėl sidabro trūkumo ir dėl mažo pelno 1555–1562 m. Žygimantas Augustas kalyklą išnuomojo žydų verslininkams. Po J. Lutomirskio kalyklai vadovavo Gabrielius Tarla (1555–1565). Kilus didžiuliam nepasitenkinimui dėl sumažintos monetų prabos, tiek šalyje, tiek užsienyje kalyklos nuoma žydams buvo nutraukta. Ji grįžo į Žygimanto Augusto, gerai išmaniusio monetų kalybos subtilumus, rankas. 1562 m. Vilniuje įvyko Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės vedybos su Švedijos kunigaikščiu Johanu. Svarbiausiems svečiams buvo įteiktos pirmą kartą nukaldintos lietuviškos 10 dukatų monetos. Dėl didelių kalybos apimčių 1564–1568 m. atidaryta dar viena kalykla Tikocine, Palenkėje (dab. Lenkija). 1569 m. liepos 1 d. pasirašius Liublino uniją, 1571 m. Vilniaus kalykla veiklą nutraukė.

•    Kalyklos veikla atnaujinta 1577 m. Ji jau turėjo savo personalą. Monetose kaldinti ir LDK iždininkų ženklai. Ilgu Zigmanto Vazos valdymo laikotarpiu LDK veikė vienintelė Vilniaus monetų kalykla. 1588 m. sausio 11 d. prisiekdamas Lietuvai karalius įsipareigojo kalyklą leisti valdyti iždui. 1584–1603 m. monetų kalyklos prižiūrėtojas buvo Vilniaus vaivada Kristupas I Radvila Perkūnas, 1603–1616 m. – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. 1601 m. lankydamasis Vilniuje Zigmantas Vaza dėl prastos monetų kokybės kalyklą liepė uždaryti, bet ji veikė iki 1603 m. 

•    1606 m. kalykla vėl atidaryta. 1615 m. ji sudegė, bet po gaisro atstatyta. Monetoms kaldinti pradėta naudoti naši valcavimo mašina. 1616–1621 m. kalyklos prižiūrėtoju buvo Jonas Karolis Chodkevičius, 1623–1633 m. – Leonas Sapiega. Vilniaus monetų kalykloje kaldintos ir aukštos prabos monetos: dešimties dukatų (portugalų) monetos nukaldintos 1616 m. karaliaus 50 metų proga ir 1617–1618 m. sėkmingam karui su Maskva paminėti, o penki dukatai – 1621–1622 m. karui su Turkija paminėti. 1627 m. kalykla uždaryta.

Vilniaus monetų kalykla vėl atidaryta tik 1652 m. valdant Jonui Kazimierui. 1653 m. pradžioje Vilniuje prasidėjo maro epidemija, tad mirus keletui darbuotojų kalykla laikinai uždaryta. Maro epidemija užsitęsė iki 1654 m. Atnaujinti monetų kalimą sutrukdė tų pačių metų gegužės mėnesį prasidėjęs karas su Rusija, pagrindinės lėšos jam finansuoti buvo dengiamos iš LDK iždo. Netrukus 1655 m. prasidėjo karas su Švedija. Teigiama, kad monetų kalykla veikė ne vienoje vietoje. Didžiojo kunigaikščio pilies malūne netoli Valdovų rūmų buvo gaminama valcuota skarda. Iš ten skarda ar ruošiniai su valcais atspaustomis monetomis buvo vežami į pagrindinę kalyklą, galėjusią veikti Valdovų rūmuose ar Žemutinės pilies teritorijoje, arba į senąją monetų kalyklą Vokiečių g. 1660–1666 m. lietuviškos monetos buvo kaldinamos net šešiose kalyklose. 1666 m. monetų kalykla uždaryta. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) metais Lietuvos teritorijoje monetos jau nebebuvo kaldinamos.

Lietuvos monetų kalykla nuo 1990 m. 

ATR egzistavo iki XVIII a. pabaigos, o vėliau Lietuva buvo okupuota daugiau nei 100 metų. Na, o Vilnius (tik su mažomis išimtimis) Lietuvai nepriklausė apie 150 m. Žinoma, jokios monetos čia nebuvo kaldinamos. Tokia situacija tęsėsi iki pat 1990 m. Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, nepriklausomos Lietuvos sostinėje buvo kuriama ir monetų kalykla. Tiesa, šis procesas nebuvo lengvas. 

Monetų kaldinimo Lietuvoje ir užsienyje galimybės, savos monetų kalyklos steigimo perspektyvos pradėtos svarstyti beveik iškart atkūrus Nepriklausomybę. Monetų kalyklai steigti Finansų ministerijoje buvo sudaryta koordinacinė darbo grupė. Tuo metu nagrinėtos galimybės monetas kaldinti Lietuvoje, nes, ministerijos skaičiavimais, jų nuolatinis kaldinimas užsienyje būtų per brangus. Buvo renkami specialistai, važiuojama į užsienį semtis patirties. Po ilgų diskusijų nuspręsta monetų kalyklą steigti Vilniuje. Sprendimas priimtas greitai, greitas turėjo būti ir įgyvendinimas. O tai kėlė daug sunkiai sprendžiamų problemų. Dar nebuvo parengti reikiami teisės aktai, surasta kalyklai tinkama vieta ir pastatai, ką jau kalbėti apie jų pritaikymą monetų gamybai, įrangos įsigijimą ir sumontavimą, nebuvo pasirašytos sutartys dėl medžiagų tiekimo, neturėta kvalifikuotų darbuotojų ir pan. Finansų ministro R. Sikorskio įsakymu Finansų ministerijai pavaldi Lietuvos monetų kalykla (LMK) įsteigta 1990 m. gruodžio 10 d. Norint nuslėpti ir laikyti paslaptyje su monetų kaldinimu susijusius klausimus, buvo rengiamasi monetų kalyklą pavadinti Lietuvos banko techninio aptarnavimo stotimi, o tinkamų kalyklai patalpų paieška Vilniuje, jų sąrašai įvardyti kaip „siūlomos vietos užsienio firmų atstovybėms“. Tarp tokių siūlomų vietų buvo ir rekonstruotini pastatai Žvėryne, miesto centre ir senamiestyje, kvartalai prie Liejyklos, Pylimo, Naugarduko, Vingrių, Kalvarijų, T. Kosciuškos gatvių, J. Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankirtoje. Kaip galimos vietos, buvo nurodomi ir „Tėvynės“, „Neries“ kino teatrai, garažai Jėzuitų vienuolyno kieme prie Šv. Rapolo bažnyčios Šnipiškėse ir kt.

Vyriausybės 1991 m. gegužės 31 d. potvarkiu sujungus LMK ir Valstybinę vertybinių popierių leidybos įmonę įsteigta specifinės paskirties Valstybinė ženklų įmonė. Po naujos įstaigos iškaba buvo norima paslėpti piniginių ženklų gamybą ir suklaidinti SSRS slaptąsias ir jėgos struktūras. Ši įmonė tvarkė ir visus su kalyklos organizavimu, apyvartinių monetų gamyba susijusius reikalus. 
Tinkamų pastatų ar sklypo paieška užtruko. Planuota statyti visiškai naują pastatą, kuriame galėtų įsikurti nauja sujungta įmonė. Su Vilniaus savivaldybe buvo deramasi dėl sklypo naujai monetų kalyklai Viršuliškėse, šalia Spaudos rūmų, skyrimo. Vis dėlto pradėjus projektavimo darbus paaiškėjo, kad tokia statyba užtruktų per ilgai ir per brangiai kainuotų. 

Pagaliau po ilgų paieškų, konsultuojantis su užsienio ekspertais, buvo pasirinktas Aukščiausiajai Tarybai priklausęs garažų pastatų kompleksas Eigulių g. Čia patogu privažiuoti, netoliese iki šiluminės elektrinės buvo nutiesta geležinkelio atšaka. 

1991 m. kovo 27 d. Finansų ministerija ir Birmingamo (Didžioji Britanija) monetų kalykla pasirašė sutartį dėl techninės pagalbos kuriant LMK ir parengiant ją apyvartinėms monetoms kaldinti. Pagal sutartį buvo įsigyti du naudoti, tačiau geros būklės ir visiškai parengti darbui kaldinimo presai kartu su ruošinių padavimo sistemomis. 

Oficialiai kalyklą 1992 m. spalio 2 d. atidarė (nors monetų ruošiniai čia kaldinti ir anksčiau) Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis. Jis 12 val. 05 min. spustelėjo kaldinimo mašinos mygtuką ir nukaldino pirmąsias 5 centų monetas.

Kalykla čia veikia iki šiol ir vis dar yra vienintelė tokia įstaiga Baltijos šalyse.