Kalbėti reikėtų ne tiek apie patį Vilnių, kiek apie Vilniaus kraštą, pietrytinę Lietuvos dalį kartu su Vilniumi. Po Pirmojo pasaulinio karo ši teritorija ėjo iš rankų į rankas: 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Vilnius vėl tapo Lietuvos sostine, nors čia beveik iki metų pabaigos šeimininkavo vokiečiai. Šiems pasitraukus (panašiu laiku į Kauną pasitraukė ir Lietuvos Vyriausybė), netrukus, 1919 m. pradžioje, Vilnių užėmė lenkai, vėliau bolševikai, kurie tik 1920 m. liepos mėn. pripažino, kad Vilnius priklauso Lietuvai. Netrukus tą padarė ir tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto po 1920 m. įvykusio perversmo Vilniaus kraštas buvo inkorporuotas į Lenkijos sudėtį. Čia jis išbuvo iki pat 1939 m.
Taigi, kokie pinigai cirkuliavo Lenkijos okupuotame Vilniuje?
Lenkijos markės 1920–1923 m.
Tuo laiku čia cirkuliavo Lenkijos vidaus paskolų kasos leistos markės, kurios Lenkijoje buvo leidžiamos nuo 1917 m. Jos buvo prilygintos vokiškoms markėms ir su jomis surištos (kursas 1:1). Panaši situacija šiek tiek vėliau susiklostė ir Lietuvoje, kai paskelbus Nepriklausomybę čia dar galiojo vokiečių įvesti vietiniai pinigai, susieti su Vokietijos marke (ostrubliai ir ostmarkės). 
Tik jei Lietuvoje tai iš esmės buvo okupantų išleisti pinigai su jų simbolika ir tekstais, tai Lenkijoje jie, nors ir leisti su Vokietijos priežiūra, buvo su lenkiškais tekstais ir Lenkijos simbolika. Ant ankstyvųjų banknotų vaizduojami Lenkijos ereliai ir simbolinės figūros bei pateikiami lenkiški tekstai, o nuo 1919 m. leistuose banknotuose matome ir svarbias Lenkijai asmenybes, kurios glaudžiai susijusios ir su Lietuva. Ant 1, 20, 500 markių vaizduota Lenkijos karalienė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus, Vytauto Didžiojo pusbrolio Jogailos žmona Jadvyga, o ant 1/2, 5, 10, 100, 1 000 markių banknotų pavaizduotas visame pasaulyje garsus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius ir generolas, sukilimo prieš Rusijos imperiją organizatorius Tadas Kosciuška. Įdomu, kad 1920 m., kai buvo išleistas 5000 markių banknotas, abi šios amenybės atsidūrė ant jo. Taigi, šie pinigai cirkuliavo ir Vilniuje, jį prijungus prie Lenkijos. Taip buvo iki 1924 m. Lenkijos pinigų reformos, kurią reikėjo vykdyti dėl sparčiai krintančio Vokietijos markės (taigi ir Lenkijos markės) kurso. 1919 m. vienam JAV doleriui buvo prilyginta 60 Lenkijos markių, o 1923 m. pabaigoje 1 JAV doleris buvo lygus 5 000 000 markių.
Lenkijos zlotai 1924–1939 m.
1924 m. balandžio mėn. įvykdyta pinigų reforma. Apyvartoje pasirodė Lenkijos banko leisti, auksu padengti zlotai ir grašiai – zlotų šimtoji dalis. Markės į zlotus buvo keičiamos labai dideliu santykiu – už 1 800 000 markių mokėtas vienas zlotas. Tai jau buvo antroji zlotų laida po to, kai nebeliko Lenkijos karalystės XIX a. (zlotai buvo leidžiami dar sukilimų prieš Rusijos imperiją metu). Tiesa, anksčiau zlotas buvo prilygintas 30 grašių, dabar situacija pasikeitė ir zlotas prilygintas 100 grašių (grošų).
Išleistos kelios jų laidos. Ant banknotų vėl matome ir su Lietuva susijusias asmenybes: jau minėtą karalienę Jadvygą, o ant skirtingų laidų ir nominalų pasirodė ir dar viena moteris – Vilniuje gimusi grafaitė, garsioji 1831 m. sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė.
Algos ir kainos tarpukariu Vilniuje
Žinoma, šia tema reikėtų didesnio tyrimo ir platesnio straipsnio, juk tarpukaris truko beveik dvidešimtmetį, o per tokį laiką situacija kito dėl infliacijos, besikeičiančio gyvenimo būdo ir kitų veiksnių. Vis dėlto keletą bruožų paminėsime.
Vilnius buvo Lenkijos pakraščių miestas, todėl pragyvenimo lygis čia buvo žemesnis (kainos ir atlyginimai buvo mažesni nei didžiojoje Lenkijoje). Štai XX a. 4 dešimtmetį vilniečių algos buvo maždaug tokios: nekvalifikuotas darbininkas uždirbdavo apie 3 zlotus per dieną, kvalifikuotas stalius ar šaltkalvis – apie 5 zlotus, o darbų vadovas – 7. Kepėjas gaudavo apie 8 zlotus, o mechanikas – 11 zlotų.
Valstybės tarnautojų rangai skyrėsi, todėl atlyginimai svyruodavo nuo 8 zlotų (žemiausio rango) iki 50 zlotų (skyriaus vedėjų) per dieną.
Paskaičiuota, kad vidutiniškai vilniečių šeimos mėnesio išlaidos sudarė 140 zlotų, beveik pusė jų buvo išleidžiama maistui, apie 20 proc. – drabužiams, apie 10 proc. – būsto išlaikymui ir apie 5 proc. – kurui (malkoms, žibalui).
Kainos, žinoma, irgi labai svyravo. Štai 4 dešimtmečio pabaigoje kvietinių miltų kilogramas galėjo kainuoti iki 50 grašių, bulvės – 10 grašių, kiaulienos kilogramas ar penkiolika kiaušinių – po 1,5 zloto ir pan.
Pinigai Antrojo pasaulinio karo metais
1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Sovietų Sąjunga užėmė Lenkijos okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartimi istorinės mūsų žemės buvo grąžintos Lietuvai. Valstybei teko sunkus uždavinys pertvarkyti Vilniaus krašto ūkį, finansų ir kredito sistemą. Pirmiausia reikėjo aprūpinti krašto gyventojus maisto produktais, įvykdyti pinigų reformą – pakeisti krašte cirkuliavusius zlotus litais. Lietuvos bankas įsteigė skyrius Vilniuje, Trakuose ir Švenčionėliuose. Vilniuje skyrius atidarė ir Lietuvos komerciniai bankai, o Lenkijos bankų skyriai buvo uždaryti. Zlotai iš apyvartos buvo išimami dviem etapais. Pirmajame etape leista išsikeisti iki 100 zlotų vienam asmeniui už zlotą mokant pusę lito. Antrajame etape iki 300 zlotų buvo keičiama tuo pačiu kursu, o keičiant didesnę sumą už zlotą mokėta 40 centų. Keitimo santykis buvo labai palankus, nes Amsterdamo biržoje už 100 zlotų mokėta tik 1 litas. Nuo gruodžio 1 d. lenkiški pinigai nustojo cirkuliuoti Vilniaus krašte. Vietoj jų pasklido lietuviški litai ir centai.
Šaltiniai:
- https://wielkahistoria.pl/przedwojenne-wilno-w-liczbach-malo-znane-fakty-i-zaskakujace-statystyki/
- https://hrabiatytus.pl/2019/09/12/na-co-byloby-cie-stac-przed-wojna-ceny-i-zarobki-w-ii-rp/
- https://mojebanknoty.cba.pl/banknoty-polskie/rzeczpospolita-polska-1919-1939.php
