1918–1940 m. laikotarpis istorijoje žinomas kaip praradimų ir atgavimų laikotarpis, bandymų išsaugoti kas sena ir sukurti nauja. Būtent tuo metu, lenkams okupavus Vilnių ir Lietuvos valdžiai paskelbus Kauną laikinąja sostine, išryškėjo daug politinių, ekonominių, kultūrinių šių miestų skirtumų, taip pat skirtumų tarp jų gyventojų. Tačiau vienas dalykas gyventojus vienijo – tai nenuilstamas domėjimasis istorija ir ją menančių daiktų kolekcionavimas. Kas gi buvo pagrindiniai Vilniaus ir Kauno XX a. pradžios kolekcininkai? Kas juos domino labiausiai ir kokie unikumai jiems priklausė? Šiandien papasakosime apie Kaune tarpukariu veikusius monetų kolekcininkus.
Laikinąja sostine pavirtęs Kaunas tapo kultūros centru visai tuometinei Lietuvai. Į jį po truputį kėlėsi gyventi įvairūs specialistai, nes vis didėjo valstybės tarnautojų poreikis. Taip pat inteligentai, bėgantys nuo lenkų okupantų priespaudos. Kaune, palyginti su Vilniumi, buvo daugiau asmenų, kurie rinko vien su lietuvių liaudies menu susijusias vertybes (pvz.: Adomas Varnas, Kazys Grinius, Adomas Galdikas, Adolfas Sabaliauskas). Tai jie darė pabrėždami lietuvių liaudies meno išskirtinumą ir išsaugojimo būtinumą. Taigi, numizmatų, kurie būtų sekę Vilniaus archeologijos komisijos pradėtu darbu, laikinojoje sostinėje buvo mažiau.
Žymiausias Kauno tarpukario numizmatas – Mykolas Šlepavičius (1863–1948). Jis buvo Kauno tarpukario verslininkas, gimė Telšių apskrityje, Jaušaičių kaime. Didžiąją dalį jo turėtų antikvarinių daiktų sudarė tėvo palikimas, o pats dar laikinosios sostinės paskelbimo pradžioje Kaune, Gedimino gatvėje, įkūrė antikvariatą. Paklausos pardavinėti vertybes dar nebuvo, tad verslininkas ieškojo ir surado kitų būdų užsidirbti. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo Kauno miesto savivaldybės „Kauno Lombardo“ valdytojas. Lietuvos visuomenės reikalams buvo paaukojęs apie 200 000 litų. Kaip rašo Z. Toliušis, „Šlepavičius buvo universalinis kolekcionierius. Jis buvo filatelistas, numizmatas, bibliofilas, ekslibristas, autografų, porceliano, ikonų rinkėjas. Žodžiu, nebuvo tos srities kuria tasai Šliopka nesidomėtų“. Siekdamas savo kolekciją įprasminti, kolekcininkas norėjo atidaryti viešą parodą. Net buvo apdovanotas didžiojo kunigaikščio Georgijo Michailovičiaus medaliu, įteikiamu išskirtiniams muziejams ir kolekcininkams. Kolekcininkas retai spaudoje gyrėsi savo rinkiniais. Tačiau, 1935 m. padarė išimtį – M. Šlepavičius pristatė savo turimas medalių vertybes – medalį, sukurtą Rusijos kunigaikščio Konstantino Nikolajevo atsilankymo Birmingeme proga, medalį skirtą architekto Veismano nuopelnams XVIII a. pažymti ir Petro bei Povilo mokyklos direktoriui, Petrapilio karo medicinos akademijos medalį, medalį Aleksandro II laikų inžinieriaus Vilsono manufaktūros sukaktuvėms paminėti ir dar vieną proginį medalį, skirtą generolo Voroncovo apsilankymui Versalyje pas Prancūzijos karalių Liudviką XVIII paminėti. Paties kolekcininko teigimu, bendra kolekcijos vertė buvo apie 4 mln. litų.
Dar vienas kolekcininkas, svarbus ir Vilniuje, ir Kaune, buvo Povilas Karazija (1887–1955). Jis kilęs iš Kupiškio valsčiaus. Kaip ir daugelis to meto lietuvių, aukštuosius mokslus baigė Rusijoje – Sankt Peterburge, įgijo pedagogo kvalifikaciją. Tarpukariu mokė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (dabartiniuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centriniuose rūmuose Gedimino prospekte), kur, skirtingai nuo kitų gimnazijų, buvo dėstoma lietuvių kalba. Lenkų okupuotame Vilniuje lietuviams išlaikyti savo kultūrą buvo nelengva ir netgi rizikinga. 1936 m. lenkų okupacinė valdžia P. Karaziją iš Vilniaus ištrėmė. Kolekcininkas apsigyveno Varšuvoje, bet jau po metų iš Varšuvos buvo priverstas pasitraukti, taigi parvyko į Lietuvą. Nuo 1938 m. iki 1949 m. dirbo Kaune – Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (nuo 1944 m. – Čiurlionio dailės muziejuje) ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Po trėmimo P. Karazijai buvo sunku atgauti Vilniuje paliktą turtą. Ypač todėl, kad kolekcijoje buvo skirtingų kalbų knygų – buvo sunku įvertinti jų keliamą grėsmę lenkiškam nacionalizmui. Net suburta komisija, bet ji pasirodė nekompetentinga užduočiai įvykdyti – sulaikė visas knygas. Tik dalį pavyko perduoti Lietuvių mokslo draugijai. Apie nedorą valdininkų elgesį su lietuvių kultūros vertybėmis liudija ir toks atvejis. 1937 m. tremiant P. Karaziją į Lietuvą, jis keletą retų knygų paliko Konstantinui Stašiui, kad perduotų Lietuvių mokslo draugijai. Tačiau per kratą policija iš K. Stašio dalį knygų paėmė ir perdavė tikrinti muitinei. Viena jų – 1614 m. išleistas Lietuvos Statutas – vėliau pastebėta antikvariniame knygyne Varšuvoje. Knyga su policijos pagalba iš knygyno paimta, sudaryta byla. Paaiškėjo, kad šią 1614 m. išleistą knygą iš muitinės pavogė jos
valdininkas ir pardavė minėtam knygynui. Balandžio 5 d. bylą dėl 1614 m. knygos nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas. Valdininką pripažino kaltu ir nuteisė lygtinai 2 metus kalėti, o knygą nusprendė grąžinti jos savininkui K. Stašiui. Vis dėlto ši knyga tėra maža dalis turtingos P. Karazijos kolekcijos. Iš viso jam priklausė apie 8 000 knygų, iš kurių 5 000 unikalūs moksliniai veikalai, skirti numizmatikai, sfragistikai ir kt. Iš numizmatikos rinkinio verta paminėti apie 50 kg sveriantį lietuviškų sidabrinių ilgųjų lobį. Kolekcininkas turėjo ir 181 vnt. lietuviškų kapų, 18 Kijevo grivinų, 8 Naugardo grivinas, Boleslovo III (Lenkijos kunigaikščio, valdžiusio 1102–1138 m.) monetų. Tarp unikalių monetų buvo Stepono Batoro 1585 m. taleris, Torūnės gaisro 1629 m. taleris, Petro I 1704 m. ir 1710 m. rubliai, bandomasis Augusto III 1762 m. taleris, 1839 m. pusantro rublio, Pilypo II (Ispanijos, Portugalijos, Neapolio ir Sicilijos karaliaus) kontrasignatas su Žygimanto Augusto inicialais, nukaldintas 1564 m., taip pat „Leki“ taleris, nukaldintas 1623 m., Tarpuvaldžio 1632 m. taleris, Jono Kazimiero Dancigo 1650 m. taleris, Stanislovo Augusto taleris 1771 m. su svarstyklėmis.
Laikinąja sostine pavirtęs Kaunas tapo kultūros centru visai tuometinei Lietuvai. Į jį po truputį kėlėsi gyventi įvairūs specialistai, nes vis didėjo valstybės tarnautojų poreikis. Taip pat inteligentai, bėgantys nuo lenkų okupantų priespaudos. Kaune, palyginti su Vilniumi, buvo daugiau asmenų, kurie rinko vien su lietuvių liaudies menu susijusias vertybes (pvz.: Adomas Varnas, Kazys Grinius, Adomas Galdikas, Adolfas Sabaliauskas). Tai jie darė pabrėždami lietuvių liaudies meno išskirtinumą ir išsaugojimo būtinumą. Taigi, numizmatų, kurie būtų sekę Vilniaus archeologijos komisijos pradėtu darbu, laikinojoje sostinėje buvo mažiau.
Žymiausias Kauno tarpukario numizmatas – Mykolas Šlepavičius (1863–1948). Jis buvo Kauno tarpukario verslininkas, gimė Telšių apskrityje, Jaušaičių kaime. Didžiąją dalį jo turėtų antikvarinių daiktų sudarė tėvo palikimas, o pats dar laikinosios sostinės paskelbimo pradžioje Kaune, Gedimino gatvėje, įkūrė antikvariatą. Paklausos pardavinėti vertybes dar nebuvo, tad verslininkas ieškojo ir surado kitų būdų užsidirbti. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo Kauno miesto savivaldybės „Kauno Lombardo“ valdytojas. Lietuvos visuomenės reikalams buvo paaukojęs apie 200 000 litų. Kaip rašo Z. Toliušis, „Šlepavičius buvo universalinis kolekcionierius. Jis buvo filatelistas, numizmatas, bibliofilas, ekslibristas, autografų, porceliano, ikonų rinkėjas. Žodžiu, nebuvo tos srities kuria tasai Šliopka nesidomėtų“. Siekdamas savo kolekciją įprasminti, kolekcininkas norėjo atidaryti viešą parodą. Net buvo apdovanotas didžiojo kunigaikščio Georgijo Michailovičiaus medaliu, įteikiamu išskirtiniams muziejams ir kolekcininkams. Kolekcininkas retai spaudoje gyrėsi savo rinkiniais. Tačiau, 1935 m. padarė išimtį – M. Šlepavičius pristatė savo turimas medalių vertybes – medalį, sukurtą Rusijos kunigaikščio Konstantino Nikolajevo atsilankymo Birmingeme proga, medalį skirtą architekto Veismano nuopelnams XVIII a. pažymti ir Petro bei Povilo mokyklos direktoriui, Petrapilio karo medicinos akademijos medalį, medalį Aleksandro II laikų inžinieriaus Vilsono manufaktūros sukaktuvėms paminėti ir dar vieną proginį medalį, skirtą generolo Voroncovo apsilankymui Versalyje pas Prancūzijos karalių Liudviką XVIII paminėti. Paties kolekcininko teigimu, bendra kolekcijos vertė buvo apie 4 mln. litų.

Dar vienas kolekcininkas, svarbus ir Vilniuje, ir Kaune, buvo Povilas Karazija (1887–1955). Jis kilęs iš Kupiškio valsčiaus. Kaip ir daugelis to meto lietuvių, aukštuosius mokslus baigė Rusijoje – Sankt Peterburge, įgijo pedagogo kvalifikaciją. Tarpukariu mokė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (dabartiniuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centriniuose rūmuose Gedimino prospekte), kur, skirtingai nuo kitų gimnazijų, buvo dėstoma lietuvių kalba. Lenkų okupuotame Vilniuje lietuviams išlaikyti savo kultūrą buvo nelengva ir netgi rizikinga. 1936 m. lenkų okupacinė valdžia P. Karaziją iš Vilniaus ištrėmė. Kolekcininkas apsigyveno Varšuvoje, bet jau po metų iš Varšuvos buvo priverstas pasitraukti, taigi parvyko į Lietuvą. Nuo 1938 m. iki 1949 m. dirbo Kaune – Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (nuo 1944 m. – Čiurlionio dailės muziejuje) ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje.




Naudota literatūra:
1. Bartynowski Władysław. Sprawozdanie z czynności Wydziału Towarzystwa numizmatycznego w Krakowie za rok 1890. Wiadomości Numizmatyczno-Archeologiczne, 1890, nr. 1, p. 4.
2. Ilgievič Henryka. Vilniaus senovės ir mokslo mylėtojai XX amžiaus pradžioje. Vilnius, 2019, p. 234.
3. Sulimczyk [Uziębło, Lucjan]. Z Wczorajszego Wilna: ś. p. Stefan Syrwid i inni miłośnicy pamiątek krajowych. Słowo, 1930, nr. 4, p. 3.
4. https://www.vle.lt/straipsnis/povilas-karazija.
5. https://www.voruta.lt/kazys-misius-kovos-del-lietuviu-mokslo-draugijos-rinkiniu-issaugojimo-1938-1939-m.
6. Žilėnas Vincas. Lietuvos kolekcininkai ir muziejininkai – 11. Povilas Karazija. Kultūros barai, 1983, nr. 10, p. 67–69.
7. https://www.vle.lt/straipsnis/konstantinas-stasys.
8. Žilėnas Vincas. Istorijos ir etnografijos muziejus. VUB RS. F328-106, l. 15A.
9. Kauno lombardas. Lietuvos aidas. 1932, nr. 190, p. 5.
10. M. Šlepavičiaus sukaktuvės. Keleivis, 1929, nr. 8, p. 5.
11. http://www.karaim.eu/vilnius/sapsalo-muziejus.html.
12. https://www.romanumismatics.com/313-lot-391-crimean-khanate-russian-protectorate-sahin-giray-cu-ischal?auction_id=228&list_type=list_view&lots_per_page=100&sort_by=lot_number&view=lot_detail.
13. Pirmoji Lietuvos respublika (1918–1940 m.): Kas, kur, kada? Kaunas, 2018, p. 223.
14. P. A. Mykolo Šlepavičiaus sukaktis. Lietuvos žinios, 1939, nr. 152, p. 6.
15. Toliušis Zigmas. Apie kolekcionavimą, bibliofilus ir kolekcininkus. Vilnius, p. 266, 270.
16. http://www.praeitiespaslaptys.lt/numizmatika/stambiausios-sidabrines-lietuvos-lenkijos-monetos-taleriai.
17. Laiko žodis, 1935, nr. 18–19, p. 13–14.