Vilniaus ir Kauno privatūs kolekcininkai tarpukariu – nuo vaistininkų iki numizmatų (1)

1918–1940 m. laikotarpis istorijoje žinomas kaip praradimų ir atgavimų laikotarpis, bandymų išsaugoti kas sena ir sukurti nauja. Būtent tuo metu, lenkams okupavus Vilnių ir Lietuvos valdžiai paskelbus Kauną laikinąja sostine, išryškėjo daug šių miestų politinių, kultūrinių, ekonominių skirtumų, taip pat skirtumų tarp jų gyventojų. Tačiau vienas dalykas gyventojus vienijo – tai nenuilstamas domėjimasis istorija ir ją menančių daiktų kolekcionavimas. Kas gi buvo pagrindiniai Vilniaus ir Kauno XX a. pradžios kolekcininkai? Kas juos domino labiausiai ir kokie unikumai jiems priklausė? Šįkart apie Vilniuje veikusius numizmatus.

Vilniuje tarpukariu virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, o išsilavinę žmonės sudarė miesto elitą. Tarp elito atstovų buvo ir mėgusių bei galėjusių rinkti pinigus. Vienas tokių – Stefanas Syrwidas (1853–  1929), pasižymėjęs linksmumu, bendravimu kompanijose, draugiškumu. Jis garsėjo kaip numizmatas ir vaistininkas. Gyveno Vokiečių gatvės daugiabutyje, kur anksčiau buvo įsikūrusi Lietuvos monetų kalykla. Simboliškai gyvenamoji vieta susijusi su pomėgiu. Ypač domėjosi Vilniuje kaldintomis monetomis. XIX a. pab. priklausė Krokuvos numizmatikos draugijai, Vilniaus senovės ir etnografijos mylėtojų draugijai, Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijai, Vilniaus medicinos draugijai. Dalį savo rinkinio, susijusiu su Vilniaus kraštu, perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. O tolesnis kolekcijos likimas nėra aiškus.

Konstantinas Stašys (1880–1941) gimė Panemunio valsčiuje, Veseliškėse. Studijas baigė Tartu universitete ir įgijo farmacininko išsilavinimą. Į Lietuvą grįžo 1918 m., Vilniuje buvo vienas iš Lietuvių sanitarinės draugijos įkūrėjų. Dirbo pedagogu Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, buvo Laikinojo lietuvių komiteto pirmininkas, paskutinius 6 mėnesius iki sovietinės sovietų okupacijos buvo Vilniaus burmistru. K. Stašys buvo vienas iš tų, kurie orientavosi ne į rinkinių kiekį, o į kokybę, todėl dėmesį kreipė tik į labai retus lietuviškus spaudinius, numizmatiką ir medalius. Buvo surinkęs apie 200 labai retų Ispanijos, Italijos, Belgijos ir Olandijos talerių. Turėjo ir XVII–XVIII a. lietuviškų leidinių. Tačiau 1936 m. dalis kolekcijos okupantų valdžios paliepimu buvo nusavinta ir išvežta. Joje buvo apie 150 ypač unikalių vertybių. Kita dalis pateko į LTSR istorijos-entografijos muziejų (dabartinį Lietuvos nacionalinį muziejų). Dėl kolekcijos išbarstymo sunku daugiau sužinoti apie turėtas monetas ir leidinius.

Vienas iš unikaliausių kolekcininkų – Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961). Jis gimė Kryme, baigė Sankt Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą, jame ir įsidarbino. Buvo paskirtas mokyti Irano sosto įpėdinį Mohammadą Ali rusų kalbos, o tai rodo, kad buvo vertinamas kaip geras kalbų specialistas. Kolekcininkas net buvo naujojo šacho patarėjas. Tačiau, keičiantis politinei situacijai šalyje, paliko Artimuosius Rytus ir grįžo į Rusiją, čia toliau dirbo mokslo srityje. Trakų karaimai jau 1910 m. kvietė jį tapti vyriausiuoju srities dvasininku, tačiau jis atsisakė. Po 5 metų tapo Taurijos ir Odesos karaimų bendruomenių vyriausiuoju dvasininku. S. Šapšalo gyvenimo istorija Lietuvoje kuriasi tik nuo 1927 m., kai jis išrenkamas Lenkijos ir Lietuvos karaimų vyriausiuoju hachanu. Įsikūrė Vilniuje (žr. 2 pav.) turėdamas pagrindinį tikslą – įkurti karaimų kultūros paveldo muziejų. Kultūrines vertybes rinko didžiąją savo gyvenimo dalį. Privačioje kolekcijoje buvo apeiginių daiktų, siekiančių XVII a. antrą pusę, kasdieninį gyvenimą vaizduojančių daiktų, unikalių Artimųjų Rytų ginklų ir keli archeologiniai radiniai iš Trakų srities, siekiantys net XIV a. Be to, S. Šapšalas buvo surinkęs žemėlapių (XIX a. pab. Lenkijos ir Rusijos, XX a. pr. Turkijos, Jeruzalės, Vengrijos ir Suomijos, Vilniaus miesto, Pirmojo pasaulinio karo atlasų), atvirukų, fotografijų nuo XIX a. antros pusės. 1951 m. duomenimis, kolekcininkas surinko ir saugojo monetų rinkinį, kuris tuo metu buvo įvertintas 100 103 rublių (vėliau perduotas Mokslų akademijos Istorijos muziejui). Tarpukariu jis jau buvo surinkęs bent kelis šimtus numizmatikos vertybių, siekiančių VIII a. Surinko sidabrinių paauksuotų, biloninių, varinių ir sidabrinių XV– XVIII a. monetų. Tarp jų galima rasti XVII a. Muchamedo Girėjaus IV valdymo laikotarpių (valdė 1641–1644 m., 1654–1666 m.) sidabrinių monetų akčė, kaldintų Bachčisarajuje (Kryme) 1654–1666 m. Daugiausia buvo surinkęs XVIII a. monetų: Devleto Girėjaus II, Chadži Selimo Girėjaus II sūnaus sidabrinių. Turėjo ir paauksuotą Šachino Girėjaus onliką (1777 m.), pagamintą Bachčisarajuje. Dar viena įdomi moneta – Šachino Girėjaus ischalas, 1782 m. pagamintas iš vario. Šias monetas, mokslininkų nuomone, S. Šapšalas rinko gyvendamas Irane, Kryme ir Turkijoje. Be jų, dar turėjo lietuviškų monetų, pavyzdžiui, Aleksandro denarą, Žygimanto Augusto dvidenarį, Zigmanto Vazos dvidenarį su klaidinga data (1612 m. vietoj 1621 m.). Turėjo ir Kryžiuočių ordino denarą – brakteatą. Tai itin reta moneta, tokių Lietuvoje rasta vos trys. O pati ankstyviausia moneta – Romos imperijos varinis folis, nukaldintas 308–310 m. Buvo surinkęs ir Prūsijos šilingų, pasantrokų, grašių, Švedijos erių, Rygos, Elbingo, Livonijos šilingų ir pusantrokų, turėjo Maksimiliano II 1570 m. pusantro butceno, Pilypo II grašį, 1608 m. Danijos 8 skilingus, Nyderlandų 1727 m. dukatą. Turėjo ir rusiškų monetų iš XVIII–XX a.: kapeikų, dengų, grivenikų, polupoltnikų, poltinų ir daugiausia, žinoma, rublių. Gausi S. Šapšalo kolekcija nuo pat pradžių buvo skirta visuomenei informuoti apie karaimų istorijos ir kultūros paveldą. Kai kurias vertybes kolekcionierius pirkdavo pats, kitas gaudavo dovanų.