XVI a. Europa patyrė ekonominį atsigavimą po didžiulio maro, vadinamo Juodąja mirtimi, protrūkio. Prekybos plėtra ir atrasti tauriųjų metalų telkiniai Naujajame pasaulyje skatino ekonominį augimą. Tačiau Anglijos padėtis buvo kitokia – valstybės finansai patyrė didelę įtampą.
1540 m. Henrikas VIII pradėjo itin daug išlaidų reikalaujančią politiką: prabangus karaliaus gyvenimo būdas, karai su Prancūzija ir Škotija pareikalavo milžiniškų lėšų. Nors dalis pinigų buvo surinkta konfiskuojant vienuolynų turtą (Vienuolynų panaikinimas), parduodant Karūnos žemes ir didinant mokesčius, to nepakako. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta imtis monetų nuvertinimo.
1542 m. Henrikas VIII pasirašė slaptą potvarkį, kuriuo įsakė sumažinti aukso ir sidabro kiekį Anglijos monetose. Kartu buvo nuspręsta atgaivinti anksčiau nesėkmingai naudotą sidabrinę monetą – testoną. Naujai kaldintos, bet nuvertintos monetos keletą metų buvo laikomos Vestminsterio rūmų Brangakmenių bokšte, tol, kol apyvartoje dar cirkuliavo senosios, aukštesnės prabos monetos.
1544 m., pritrūkus sidabro ir aukso, vyriausybė buvo priversta leisti nuvertintas monetas į apyvartą. Netrukus užsienio pirkliai, ypač Nyderlanduose, pastebėjo, kad naujosios angliškos monetos turi mažiau tauriųjų metalų, todėl pradėjo jas vertinti pigiau.
Nuvertintų monetų įvedimas sukėlė reiškinį, kuris vėliau buvo pavadintas Grešamo dėsniu: „blogi pinigai išstumia gerus“ (šį dėsnį suformulavo anglų pirklys ir finansininkas Tomas Grešamas). Žmonės kaupė senas, aukštesnės prabos monetas, o atsiskaitymams naudojo prastesnės kokybės pinigus. Dėl to iš apyvartos palaipsniui dingo vertingesnės monetos.
1545–1546 m. aukso praba buvo sumažinta nuo 23 karatų iki 20 karatų. Sidabro kiekis monetose krito dar drastiškiau – nuo tradicinių 92,5 % iki vos 33 %, o kai kuriais atvejais net mažiau. Sidabras buvo vis dažniau keičiamas variu, kuris būdavo padengiamas plonu sidabro sluoksniu.
Dėl to Henriko VIII portretas ant monetų greitai nusidėvėdavo – ypač nosies srityje, kur išryškėdavo varis. Tai lėmė pravardę, kuria karalius buvo vadinamas liaudyje – „Senis varine nosimi“ (angl. Old Coppernose).
Po Henriko VIII mirties 1547 m. sostą perėmė jo devynerių metų sūnus Eduardas VI. Monetų nuvertinimo politika buvo tęsiama, nors 1548 m. buvo bandyta pagerinti aukso monetų kokybę, padidinant jų prabą iki 22 karatų (vadinamojo „karūnos aukso“ standarto). Tačiau sidabro situacija blogėjo – 1551 m. sidabro kiekis monetose pasiekė žemiausią lygį – apie 25 %.
Tais pačiais metais nuvertinimo politika buvo oficialiai nutraukta, o sidabro praba sugrąžinta iki ankstesnio 92,5 % standarto.
Monetų sistemos atkūrimas Elžbietos I laikais
Kai 1558 m. sostą perėmė karalienė Elžbieta I, Anglijos pinigų kokybė jau buvo smarkiai pakenkusi pasitikėjimui monarchija ir tarptautinei prekybai. Užsienio pirkliai dažnai atsisakydavo priimti angliškas monetas.
Karalienės patarėjai Viljamas Sesilis ir Tomas Grešamas įtikino, kad problemą galima išspręsti tik visiškai atkuriant monetų kokybę. 1560 m. Tomas Grešamas išėmė iš apyvartos visas nuvertintas monetas, jas išlydė ir pakeitė naujomis, aukštos prabos monetomis. Šio proceso metu Karūna netgi uždirbo apie 50 000 svarų.
1561 m. Anglijoje buvo pradėtos kaldinti mašininės (valcuotos) monetos, kurios pakeitė senąsias, rankiniu būdu kaldintas monetas ir užtikrino didesnį tikslumą bei kokybę.
Didysis nuvertinimas buvo trumpalaikis sprendimas ilgalaikėms finansinėms problemoms spręsti. Nors jis leido Henriko VIII valdžiai greitai gauti papildomų lėšų, ilgainiui ši politika sukėlė infliaciją, pakirto pasitikėjimą pinigais ir pakenkė Anglijos tarptautiniam prestižui. Šis laikotarpis tapo klasikiniu pavyzdžiu, kaip pinigų nuvertinimas gali paveikti ekonomiką ir visuomenę – pamoka, aktuali ir šiandien.
