XV–XVI a. Vilniaus miesto antspauduose Kristoforas vaizduojamas nešantis per vandenį kūdikėlį Jėzų. Dešinėje rankoje jis laiko lazdą, kuri nuo XVI a. pab. virto medeliu su šaknimis ir dvigubu kryžiumi su ilgesne apatine kryžma.
Šis kryžius simbolizuoja Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą, kuris suteikė Vilniui miesto teises. XVIII a. pab. Kristoforas pradėtas vaizduoti su ietimi ir špaga arba kalaviju – tai rodė, kad nuo agresijos galima apsiginti tik ginklu.
1795 m. Vilniui tapus Rusijos imperijos gubernijos centru, miesto antspauduose atsirado Rusijos dvigalvis erelis virš Kristoforo galvos. 1809 m. ši heraldika buvo panaikinta. Vilniaus miesto herbas vėl buvo naudojamas 1922–1940 m., o pertrauka padaryta tik sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Nuo 1991 m. balandžio 17 d. Kristoforas vėl yra pagrindinis Vilniaus miesto didžiojo ir mažojo herbo simbolis, primenantis turtingą miesto istoriją ir simboliką.
Kas buvo Šv. Kristoforas?
Kristupas, dar vadinamas Kristoforu (lot. Christophorus, Christopherus – „Kristų nešantis“), yra garsus šventasis ir kankinys, kurio gyvenimo istorija išliko per amžius. Pasak legendos, 250 m. imperatoriaus Decijaus įsakymu jis Likijoje buvo nubaustas mirtimi už krikščionybės skleidimą. Jo istorija tapo itin populiari po kryžiaus karų.
Pasakojama, kad Kristupas buvo milžinas iš Kanaano, ieškojęs galingiausio ir narsiausio valdovo, kuriam galėtų tarnauti. Iš pradžių jis tarnavo pas galingą ir turtingą valdovą, tačiau sužinojęs, kad šis bijo velnio, nusprendė tarnauti pačiam velniui. Vis dėlto velnias bijojo Kristaus, todėl Kristupas iškeliavo ieškoti Kristaus.
Vieną dieną atsiskyrėlis patarė Kristupui tarnauti Kristui nešant keleivius per sraunią upę. Kristupui nešant per upę berniuką, užėjo audra, ir ties upės viduriu vaikas taip pasunkėjo, kad jie vos nenuskendo. Pasiekus krantą, berniukas (kuris buvo Jėzus) pasakė, kad Kristupas nešė ne tik visą pasaulį, bet ir Tą, kuris jį sutvėrė.
Viduramžiais Kristupo atvaizdai buvo populiarūs: jo portretas puošė monetas Viurcburge, Viurtemberge, Čekijoje. Dailėje Kristupas dažniausiai vaizduojamas su palmės lazda, brendantis per upę, sulinkęs nuo ant peties nešamo vaiko (kuris laiko Žemės rutulį ir laimina) svorio.
Į Lietuvą legendos apie Kristupą atkeliavo per Lenkiją ir Prūsiją. Kristupas yra vaizduojamas Vilniaus herbe, o jo skulptūra puošia Šv. Mikalojaus bažnyčios šventorių (skulptorius A. Kmieliauskas).
Vilnius monetose, banknotuose ir medaliuose
2023 m., Lietuvos sostinei Vilniui švenčiant 700 m. jubiliejų, prie minėjimo prisijungė ir Lietuvos banko Pinigų muziejus. Šiai ypatingai progai liepos 5 d. muziejuje buvo atidaryta paroda „Paimti ir prisiminti – Vilnius ir jo atmintis numizmatikoje ir bonistikoje“.
Vilnius – tai miestas, su kuriuo Lietuvoje daugelis – tiek pavieniai asmenys, tiek bendruomenės ar institucijos – turi ypatingą ryšį. Lietuvos bankas taip pat. Dar tarpukario Lietuva įtvirtino centrinės šalies finansų institucijos ryšį su sostine, o 1990 m., atgavus nepriklausomybę, Vilniaus vardas pirmą kartą buvo paminėtas ir Lietuvos banko įstatyme. Šis abipusis ryšys įkūnytas ne tik teisės aktuose, bet ir paties Vilniaus sėkmės istorijoje.
Parodoje buvo galima pamatyti Vilnių kitaip – per numizmatiką ir bonistiką: medaliai, monetos, neįgyvendinti grafiniai projektai, banknotai bei vertybiniai popieriai vaizdavo jubiliejų minintį Vilnių, jo architektūrą, istorines asmenybes. Dauguma eksponatų buvo ar galėjo būti naudojami kasdien, todėl jie itin pasitarnavo įtvirtinant tam tikrus miesto įvaizdžius, vietas ir asmenis bei jų tarpusavio sąsajas kolektyvinėje atmintyje.
Nuo seniausių laikų numizmatikos objektai buvo komunikacijos priemonė. Monetos, žymėtos jas kaldinusių suverenų (valstybių, miestų, valdovų) ženklais, ne tik leido atpažinti pinigus, bet ir skleidė politines, kultūrines idėjas. Jų mobilumas leido informacinį turinį paskleisti plačiu mastu. Medalių dizainas, medžiagos, forma ir turinys atspindi juos kūrusių menininkų laikmečio politinius ir kultūrinius kontekstus. Tai leidžia pažvelgti į medalį keleriopai – kaip savarankišką meno kūrinį ir epochos liudijimą. Vieni iš įdomesnių parodos eksponatų – žymaus XX a. Lietuvos medalininko Petro Rimšos medaliai.
Muziejuje lankytojai galėjo išvysti ir neįgyvendintus monetų grafinius projektus. Kiekvienos monetos, banknoto ar medalio kūrimas prasideda nuo popieriaus lapo. Eskizas palaipsniui tampa grafiniu projektu, pagal jį sukuriamas galutinis, gamybai tinkamas modelis. Tiek patvirtinti, tiek atmesti projektai ir modeliai yra unikalus idėjų raidos pažinimo šaltinis. Visi jie atskleidžia menininkų bandymus įamžinti Vilniaus atmintį ribotoje erdvėje.
Jei nespėjote apsilankyti parodoje, daugiau informacijos galite gauti perskaitę parodos lankstinuką.
