Prieš jam atsirandant, buvo mažiau žinomas, bet labai svarbus etapas, kai buvo naudojamas Europos valiutos vienetas, arba ECU.
Kas buvo ECU?
Europos valiutos vienetas (angl. European Currency Unit, ECU) buvo įvestas 1979 m. kaip Europos ekonominės bendrijos apskaitos vienetas. Tai nebuvo įprasta valiuta – žmonės juo neatsiskaitinėjo kasdien, jis neegzistavo monetų ar banknotų pavidalu. ECU veikė kaip finansinė priemonė, naudota tarptautiniuose sandoriuose, biudžetuose ir tarpvalstybiniuose atsiskaitymuose.
Jo vertė buvo nustatoma pagal kelių Europos šalių valiutų „krepšelį“. Tokia sistema padėjo sumažinti valiutų svyravimus ir skatino stabilumą, kuris buvo būtinas siekiant gilesnės ekonominės integracijos.
Bendros valiutos idėja
Bendros Europos valiutos idėja nėra nauja – ji buvo svarstoma dar XX a. pradžioje, o vėliau ne kartą sugrįžo skirtingais dešimtmečiais. Kartu su idėja kilo ir klausimas: kaip turėtų vadintis bendri pinigai?
Vienas iš variantų buvo „ekiu“ (ECU), tačiau šio pavadinimo atsisakyta, nes jis sutapo su senovinės prancūziškos monetos pavadinimu. Siekta neutralumo – kad pavadinimas nebūtų siejamas su jokia konkrečia valstybe ar istoriniu laikotarpiu. Buvo svarstomi ir kiti pavadinimai, tokie kaip taleris, markė ar frankas, tačiau galiausiai pasirinktas euro pavadinimas, paprastas ir visoms kalboms priimtinas.
Politiniai sprendimai ir euro gimimas
Svarbus lūžis įvyko 1988 m., kai Europos Vadovų Taryba patvirtino ketinimą sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą. 1992 m. Mastrichto sutartimi įtvirtintas planas įvesti bendrą valiutą ir įsteigti Europos centrinį banką.
Galutinis sprendimas dėl pavadinimo priimtas 1995 m. Madride – tuomet oficialiai pasirinktas euro pavadinimas. Po metų, 1996 m., buvo išrinktas ir euro simbolis € – jis kildinamas iš graikų raidės epsilon ir simbolizuoja Europą bei stabilumą.
Nuo ECU prie euro
1999 m. sausio 1 d. įvyko esminis pokytis – euras pakeitė ECU santykiu vienas su vienu. Tą dieną 11 Europos Sąjungos valstybių tapo pirmosiomis euro zonos narėmis, o jų valiutų kursai buvo nustatyti galutinai ir negrįžtamai.
Vis dėlto iš pradžių euras dar nebuvo fizinis pinigas. 1999–2001 m. jis buvo naudojamas tik negryniesiems atsiskaitymams – bankiniuose pavedimuose, apskaitoje, finansų rinkose. Tuo metu žmonės vis dar naudojosi nacionalinėmis valiutomis, kurios jau buvo „susietos“ su euru.
Eurų atsiradimas mūsų piniginėse
Tik 2002 m. sausio 1 d. euras tapo tokiu, kokį jį pažįstame šiandien – buvo išleisti banknotai ir monetos. Tai buvo vienas didžiausių pinigų keitimo procesų istorijoje. Nacionalinės valiutos – tokios kaip Vokietijos markė, Prancūzijos frankas, Italijos lira ar Ispanijos peseta – palaipsniui dingo iš apyvartos.
Įdomu tai, kad iki fizinio euro įvedimo jis jau trejus metus egzistavo kaip „nematoma“ valiuta. Po 2002 m. pradžios nacionaliniai pinigai dar trumpai cirkuliavo kartu su eurais, tačiau netrukus visiškai prarado teisėtos mokėjimo priemonės statusą.
Vėliau prie euro zonos palaipsniui prisijungė vis daugiau šalių. 2015 m. tarp jų atsirado ir Lietuva. Šiandien euras naudojamas 21 Europos Sąjungos valstybėje narėje ir yra viena svarbiausių pasaulio valiutų.
