Slaptos parduotuvės be iškabų
Vilniuje šios prekybos vietos buvo vadinamos „dolerinėmis“. Oficialus jų pavadinimas Sovietų Sąjungoje – „Beriozka“( liet. berželis), tačiau Lietuvoje jis neprigijo. Skirtinguose regionuose jos turėjo ir kitokius pavadinimus, tačiau esmė visur buvo ta pati – tai buvo uždaros parduotuvės, skirtos tik tiems, kurie turėjo prieigą prie valiutos.
Iš išorės šios parduotuvės atrodė gana paslaptingai. Vitrinos dažnai būdavo uždengtos užuolaidomis, o iškabų beveik nebuvo. Tai nebuvo atsitiktinumas – valdžia siekė išvengti nereikalingo dėmesio ir minios smalsuolių. Vis dėlto tie, kuriems reikėjo, puikiai žinojo, kur jų ieškoti.
Kas galėjo apsipirkti?
Patekti į „dolerinę“ galėjo tik tam tikri žmonės:
• turintys užsienio valiutos (dažniausiai JAV dolerių);
• grįžę iš komandiruočių ar kelionių užsienyje;
• turintys specialių Vnešposyltorg čekių.
Vnešposyltorg čekiai buvo savotiška alternatyvi valiuta. Jų gaudavo asmenys, dirbę ar uždirbę pinigų užsienyje, o kartais – ir tie, kurie valiutos neoficialiai įsigydavo juodojoje rinkoje.
Prekės, apie kurias svajojo visi
Parduotuvėse buvo galima rasti tai, ko paprastose sovietinėse parduotuvėse praktiškai nebuvo:
• vakarietiškų džinsų Wrangler;
• sportinių batelių Reebok;
• kosmetikos, kavos, buitinės technikos;
• kitų importinių prekių.
.png)
Šios prekės simbolizavo vakarietišką gyvenimo būdą ir tapo savotišku prestižo ženklu.
Spekuliacija ir šešėlinė ekonomika
Nors oficialiai valiutos laikymas ir prekyba buvo griežtai kontroliuojami, realybėje klestėjo nelegalūs sandoriai. Žmonės pirko dolerius ir čekius „iš po skverno“, mokėdami daug kartų daugiau už oficialų kursą.
Tokie sandoriai buvo rizikingi – už valiutos spekuliaciją grėsė labai griežtos bausmės, tačiau noras įsigyti deficitinių prekių dažnai nugalėdavo baimę.
„VilBara“ ir vėlyvojo sovietmečio pokyčiai
Viena žinomiausių tokių parduotuvių Vilniuje buvo „VilBara“, atidaryta jau artėjant Sovietų Sąjungos pabaigai. Joje buvo galima ne tik įsigyti importinių prekių, bet net ir užsisakyti automobilį, pavyzdžiui, Opel Kadett.
Tai rodo, kad paskutiniais sovietmečio metais sistema ėmė šiek tiek liberalėti, o prieiga prie tokių parduotuvių tapo truputį paprastesnė.
Nomenklatūros privilegijos
Be „dolerinių“, egzistavo ir dar uždaresnės parduotuvės, skirtos tik sovietinei valdžiai artimiems žmonėms – nomenklatūrai. Jose buvo galima apsipirkti už rublius, tačiau siūlomų prekių asortimentas buvo nepalyginamai geresnis nei įprastose parduotuvėse.
Tokios vietos dažnai veikė be jokių iškabų, o patekti į jas galėjo tik „savieji“. Ten buvo galima rasti geresnės kokybės maisto produktų, importinių gėrimų ar kitų deficitinių prekių, kurių paprasti žmonės neturėjo galimybės įsigyti.
Simbolis nelygybės sistemoje
Vnešposyltorg parduotuvės tapo vienu ryškiausių sovietinės sistemos paradoksų simbolių. Oficialiai deklaruota lygybė realybėje neegzistavo – prieiga prie geresnių prekių priklausė nuo statuso, ryšių ar galimybės gauti valiutos.
Šios parduotuvės ne tik tenkino deficitinių prekių paklausą, bet ir atskleidė gilų socialinį susiskirstymą. Daugeliui jos liko tik svajonė – langas į pasaulį, kurio sovietinė kasdienybė neleido pasiekti.
