Idėja steigti tokį banką kilo dar 1916 m., kai lietuvių inteligentai, suvokdami kredito svarbą būsimai valstybei, vyko į JAV rinkti lėšų. Nors iki 1919 m. surinkta apie 100 tūkst. JAV dolerių suma dėl infliacijos prarado vertę ir dėl to nebuvo įmanoma iš karto įgyvendinti sumanymo, ši iniciatyva tapo svarbiu simboliniu pagrindu banką įkurti vėliau.
Lūžis įvyko 1924 m. balandžio 15 d., kai buvo priimtas Žemės banko įstatymas. Tų pačių metų birželio 23 d. įvyko steigiamasis akcininkų susirinkimas, o liepos 21 d. Žemės bankas pradėjo veiklą Kaune. Nors formaliai tai buvo akcinė bendrovė, reali kontrolė priklausė valstybei – apie 96–99 proc. akcijų valdė Žemės ūkio ministerija, todėl svarbiausi sprendimai buvo priimami glaudžiai bendradarbiaujant su Vyriausybe ir Prezidentu. Pradinis 5 mln. litų kapitalas vėliau išaugo iki 50 mln. litų, padalytų į 50 tūkst. nevardinių akcijų.
Žemės bankas greitai tapo didžiausiu nepriklausomos Lietuvos hipotekos banku ir pagrindine žemės ūkio kredito įstaiga. Jo būstinė veikė Kaune, o skyrius – Klaipėdoje. Žemės bankas teikė įvairios trukmės paskolas: trumpalaikes (iki 3 m.), vidutinės trukmės (iki 10 m.) ir ilgalaikes – net iki 15–28 m. Kreditai buvo skiriami ūkininkams, naujakuriams, žemės ūkio kooperatyvams, kultūros draugijoms ir žemės ūkio produktų apdorojimo įmonėms. Už paskolas dažniausiai būdavo įkeičiamas nekilnojamasis turtas – pirmiausia, žemė, tačiau buvo įkeičiamas ir kilnojamasis turtas, taip pat vekseliai.
Svarbus Žemės banko veiklos bruožas buvo socialinis jautrumas. Pirmenybė teikta naujakuriams (jiems paskolos buvo suteikiamos lengvatinėmis sąlygomis), taip pat nuo gaisrų ar gyvulių ligų nukentėjusiems ūkininkams – jie kartais būdavo atleidžiami nuo delspinigių. Iš viso per banko veiklos laikotarpį paskolos suteiktos beveik 30 tūkst. klientų. Apie du trečdalius visų paskolų sudarė būtent žemės ūkiui skirti kreditai, apie dešimtadalį – naujakuriams.
1930 m. Žemės bankas patyrė esminę transformaciją. Pakeitus Žemės banko įstatymą, jis tapo ilgalaikio kreditavimo įstaiga ir išplėtė savo veiklą – pradėjo finansuoti miestų namų statybas, pramonę, prekybą ir savivaldybes. Tais pačiais metais Žemės bankui suteikta teisė leisti hipotekos lakštus ir savivaldybių obligacijas. Metinė palūkanų norma svyravo nuo 4 iki 8 proc. Nors Didžiosios ekonominės depresijos metais skolinimo tempas buvo sumažėjęs ir kreditavimo sąlygos sugriežtintos, jau 1938 m. Žemės banko aktyvumas vėl išaugo. Iki 1940 m. pradžios buvo suteikta daugiau nei 161 mln. litų paskolų.
Šią plačią finansinę veiklą nutraukė 1940 m. sovietinė okupacija – liepos 30 d. bankas buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į SSRS Žemės ūkio banko Lietuvos respublikinę kontorą. Taip baigėsi savarankiška vienos svarbiausių tarpukario finansų įstaigų istorija.
Tačiau istorija kartais sugrįžta į netikėčiausias vietas. Šį kartą ji atgijo Luko ir Aušros Straševičių sodyboje: jų senoje, retai atveriamoje palėpėje aptiktas išskirtinis radinys – net aštuoni Žemės banko paskolų lakštai. Tarp dulkių, senų medinių sijų ir laiko nepaliestų daiktų rastas dokumentas mums liudija paskutines Žemės banko dienas.
Paskolų lakštams būdinga įspūdinga meninė išvaizda: sodrios raudonos spalvos spauda, lakštai atspausdinti Jungtinėje Karalystėje Bradbury, Wilkinson and Co Limited kompanijoje. Ant lakštų gausu dekoratyvinių ornamentų, jų centre vaizduojama javų pėdą laikanti moteris – alegorinis Lietuvos žemdirbystės simbolis. Dokumente aiškiai nurodyta jo vertė – 100 litų, o palūkanų norma – 3,6 proc. Jis išleistas 1935 m. liepos 27 d. Kaune ir patvirtintas Žemės banko valdybos narių parašais.
Dešinėje paskolos lakšto pusėje išlikę kuponai – tai palūkanų išmokėjimo lapeliai, kurie buvo nuplėšiami kiekvieną kartą išmokant dividendus. Šio vertybinio popieriaus savininkui kas pusmetį buvo išmokama 1 litas ir 80 centų. Iš jų matyti, kad obligacija buvo aktyviai naudojama ne vienus metus. Ant kuponų esantys įrašai ir datos leidžia spręsti, kad paskutiniai dividendai buvo išmokėti Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, tarp 1940 m. liepos 1 ir 29 d. iki banko nacionalizavimo, kuris įvyko liepos 30 d. Tai rodo, kad net ir labai sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis Žemės bankas savo finansinius įsipareigojimus vykdė iki paskutinės savo darbo dienos.
Luko Straševičiaus nuotrauka.
Šis radinys – ne tik vertybinis popierius. Tai autentiškas liudijimas apie laikotarpį, kai valstybė siekė stiprinti savo ekonominį savarankiškumą, o paprasti žmonės – ūkininkai ir naujakuriai – naudojosi finansinėmis galimybėmis kurti savo gyvenimą. Žemės banko obligacija, išgulėjusi dešimtmečius palėpėje, šiandien tampa gyvu istorijos fragmentu.
