XVII–XVIII a. Danijos-Norvegijos karalystė, kaip ir kitos Europos valstybės, siekė dalyvauti pelningoje kolonijinėje prekyboje. Šv. Tomas buvo kolonizuotas 1665 m., Šv. Jonas – 1683 m., o Santa Kruzas 1733 m. nupirktas iš Prancūzijos. Šios salos tapo cukraus plantacijų centru, o jų ekonomika rėmėsi vergų darbu. Iš pradžių jas valdė Danijos Vakarų Indijos ir Gvinėjos kompanija, vėliau – pati Danijos karūna. 1917 m. Danija salas pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV).
Iš pradžių Danijos Vakarų Indijoje buvo naudojamas rigsdaleris – tokia pati valiuta kaip ir Danijoje. Jis buvo dalijamas į 96 skilingus. Smulkūs variniai skilingai skambėjo turguose ir uostuose, sidabrinės monetos keliavo tarp plantatorių ir pirklių, o auksinės buvo skirtos stambesniems sandoriams. Ant monetų puikavosi Danijos karalių atvaizdai – tai buvo priminimas, kad net už tūkstančių kilometrų nuo Kopenhagos galioja ta pati valdžia.
Kolonijos gyvenimas sukosi aplink cukraus plantacijas. Cukrus buvo vadinamas „baltuoju auksu“, ir jis nešė didžiulį pelną. Tačiau kartu jis reiškė ir vergovę – tūkstančiai žmonių buvo priversti dirbti plantacijose. Visa ši sistema reikalavo nuolatinės prekybos ir atsiskaitymų, todėl vien monetų nepakako. XVIII a. pabaigoje atsirado ir popieriniai pinigai – vietiniai banknotai, skirti prekybai palengvinti. Tai buvo ženklas, kad kolonijos ekonomika bręsta ir tampa sudėtingesnė.
1849 m. įvesta nauja valiuta – daleris. Pats pavadinimas jau skambėjo kitaip nei senasis rigsdaleris. Jis buvo padalintas į 100 centų. Nors salos vis dar priklausė Danijai, jų prekyba vis labiau krypo JAV link. Uostuose dažnai lankėsi amerikiečių laivai, o dolerio pavadinimas rodė stiprėjančią transatlantinę įtaką. Ant monetų vis dar buvo Danijos monarchai, tačiau valiutos vardas jau atspindėjo naują ekonominę kryptį.
Įdomu tai, kad kolonijoje veikė ir vietiniai bankai, kurie leido savo banknotus. Tai suteikė ekonomikai daugiau lankstumo. Be to, kai kurie prekybininkai leido net savo žetonus – savotiškus vietinius pinigus, skirtus atsiskaitymams konkrečiose parduotuvėse.
XX a. pradžioje įvyko dar viena reforma – pradėta naudoti su franku susieta sistema. Tai buvo bandymas stabilizuoti valiutą ir prisitaikyti prie tarptautinių finansų standartų. Tačiau kolonijos ateitis jau buvo aiški – jos ekonomika silpo, o politinė padėtis keitėsi. 1917 m. salos buvo parduotos JAV.
Šiandien Danijos Vakarų Indijos monetos ir banknotai atrodo kaip nedideli istorijos fragmentai. Tačiau juose slypi pasakojimas apie cukraus plantacijas, vergovę, jūrų prekybą ir didžiųjų valstybių ambicijas. Iš rigsdalerio į dalerį, iš skilingų į centus – pinigų kaita atspindi, kaip kolonija iš europietiško pasaulio dalies pamažu tapo artimesnė Amerikai. Tai primena, kad pinigai nėra tik atsiskaitymo priemonė. Jie – tylūs istorijos liudininkai, galintys papasakoti daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.
