Prisiminkime litus. 20 ir 50 litų banknotai

Šiais metais sukanka trisdešimt metų, kai Lietuvoje daugiau kaip po 50 metų pertraukos vėl pradėjo cirkuliuoti litai. Tai įvyko 1993 m. birželio 25 d. Litą turėjome reikšmingą savo istorijos dalį, iki pat 2015 m., kai Lietuvoje buvo įvestas euras. Nors praėjo jau aštuoneri metai, dar puikiai pamename kaip litai atrodė. Bet ar tikrai puikiai? Šiame straipsnių cikle prisiminsime, kas buvo vaizduojama litų banknotuose. Ką pamiršote, ko gal nepastebėjote, o ko ir nežinojote. Šiandien apie 20 ir 50 litų banknotus. 

Mažųjų nominalų banknotų abiejų pusių komponavimo schema buvo bendra, banknotai vienas nuo kito skyrėsi tik portretu ir spalva. Juos kūrė vienas autorius, o 20 ir 50 litų banknotus projektavo skirtingi autoriai. Nors siekta nenutolti nuo užsibrėžtos stilistinės vienovės, laikytis šios nuostatos iki galo nepavyko. 

Iš pradžių portretai buvo komponuojami averso centre, tačiau Kęstutis Lynikas išaiškino, kad banknotai dažniausiai lenkiami per pusę, ir centre nupieštas portretas bus nuolat perlenkiamas. Banknotui dar nesusidėvėjus, portretuojamasis jau bus neatpažįstamas. Be to, ir nejauku lenkti pinigą per žmogaus veidą. Taigi, nutarta portretus komponuoti dešinėje banknoto pusėje, kairėje kraštą paliekant vandenženkliui. Šios komponavimo schemos laikytasi visų nominalų banknotuose.

20 litų banknotas

Iš viso išėjo penkios 20 litų banknoto laidos. Jo kompoziciją sukūrė dailininkas Justinas Tolvaišis. Tai buvo tik ranka pieštas kompozicijos pagrindas. Pirmos dvi šio nominalo banknoto laidos (1991 m. ir 1993 m.) atspausdintos JAV spaustuvėje „United States Banknote Corporation“. 
Mokslininkų siūlymu šiame banknote nutarta įamžinti žymų lietuvių poetą Joną Mačiulį-Maironį. Kunigas, teologijos profesorius aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime, bet labiausiai žinomas kaip poetas, savo lyrika garsinęs didvyrišką senovę, kvietęs į kovą prieš carizmą, dainavęs meilę Lietuvai ir jos gamtai. Poemos „Tarp skausmų į garbę“, „Jaunoji Lietuva“, eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ formavo ne vienos kartos pasaulėjautą, žadino patriotinius jausmus sunkiais okupacijų metais.

Reverse pasiūlyta vaizduoti Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblį Kaune. Poetas šio pastato niekada nematė, jis pastatytas jau po jo mirties. Nors Maironis gimė Žemaitijoje, tačiau Kaune praleido didelę gyvenimo dalį, čia ir mirė. Palaidotas taip pat netoli muziejaus, Katedros sienoje. Poetui, puoselėjusiam Lietuvos atgimimą, artimas ir kitas reverso komponentas, būtent Juozo Zikaro „Laisves skulptūra“ – sparnuotos moters, nutraukusios priespaudos pančius, įvaizdis. 

Reverse skulptūra, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštas ir kontrastingai apšviestas muziejaus priekinis fasadas užima pusę banknoto, o neišraiškingas, šešėlyje paskendęs šoninis fasadas – kitą pusę. Vienas iš stambiausių reverso kompozicijos elementų „Laisvės skulptūra“ per daug prispausta prie banknoto krašto. Paprastai architektas sutelkia visą savo išmonę, kad pastatą reprezentuojantis priekinis fasadas atrodytų įdomiai. Architektui Vladimirui Dubeneckiui tai pavyko, Vytauto Didžiojo karo muziejus – vienas iš įspūdingiausių tarpukario Lietuvos architektūros ansamblių. Tačiau autorius daugiau kompozicijos ploto skyrė ne reprezentaciniam fasadui, o šešėlyje paskendusiam pastato šonui. Banknote nėra svarbu tiksliai parodyti vaizduojamus objektus. Daug svarbiau, kad jie būtų atpažįstami plačiajai visuomenei. 

1997 m. Anglijos „Thomas De La Rue“ spaustuvėje atspausdinta trečia banknoto laida. Pagrindiniai komponentai vėl niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių, tačiau pritaikyta naujų apsaugos elementų. Parengti projektą naujai 2001 m. banknoto laidai, kuri atspausdinta „Orell Füssli Security Printing Ltd“ spaustuvėje, buvo pakviestas Giedrius Jonaitis, daugiausia patirties sukaupęs mūsų banknotų dizaineris. Jis ištaisė beveik visas banknoto kompozicijos klaidas. Averse esminių pakeitimų išdėstant komponentus nėra, tačiau estetiškai jie pateikti geriau. Dailininkas iš esmės perkomponavo reversą: gerokai padidino Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblį, jo apšviestą paradinį fasadą pasuko į žiūrovą, jis tapo ilgesnis ir pasidarė svarbiausiu visą kompoziciją surikiuojančiu objektu. J. Zikaro „Laisves skulptūra“, išdidinta per visą banknoto aukštį, atkelta į dešinį kraštą. Ne tik pagerėjo banknoto vaizdas, bet ir padaugėjo jo apsaugos priemonių. Labai pagražėjo banknoto spalvų gama, ypač averso. Taigi, po ilgų peripetijų 20 litų banknotas tapo nepriekaištingai sukomponuotu pinigu.
2007 m. laidos banknotai, turintys papildomą apsaugą, spausdinti Vokietijos „Giesecke & Devrient GmbH“ spaustuvėje.  50 litų banknotas

Dailininkas Rimvydas Bartkus sukūrė 50 litų banknotą, jame įamžintas Jonas Basanavičius. Lietuvių tautos patriarchu vadinamo J. Basanavičiaus asmenybė – populiari tarpukario Lietuvoje, ignoruota okupacijos metais, po Atgimimo vėl atgavo savo vietą tautos panteone. J. Basanavičius visą gyvenimą skatino tautinę savimonę, žadino patriotizmą, skleidė lietuvių kalbą ir aukštino Lietuvos praeitį. Lietuvos nepriklausomybė buvo didžiausia J. Basanavičiaus svajonė ir viso gyvenimo darbų rezultatas. Jo nuopelnai tautai, kilni povyza, gražaus silueto išraiškinga galva gerai tiko didelio nominalo banknotui. 

Didelių abejonių nekelia ir reversui pasiūlytas Vilniaus Katedros su senamiesčio vaizdu motyvas. J. Basanavičius daug metų gyveno ir mirė Vilniuje. Pirmuose eskizuose R. Bartkus kairėje reverso pusėje įkomponavo Vilniaus miesto herbo heraldinę figūrą – šv. Kristoforą su kūdikėliu Kristumi ant pečių Katedros aikštės ir senamiesčio fone. Tokia kompozicija gal ir įdomesnė, tačiau ji neatitiko iš anksto nustatytos komponavimo schemos, ir skulptūros teko atsisakyti. Patvirtinta banknoto reverso kompozicija ne tokia racionali, kadangi dailininkas neįsigilino į Pilies gatvės kampinių namų architektūros formų įvairovę, nepajuto senamiesčio stogų ir bokštų ritmo. Jame neliko nė krislelio Vilniaus dvasios – buvo matyti nuobodžioje pusdykumių stepėje besikurianti beveidė gyvenviete su Katedra ir varpine pirmame plane. 

Pirmos dvi šio nominalo banknotų laidos atspausdintos JAV spaustuvėje „United States Banknote Corporation“. Apyvartoje 1991 m. laidos banknotai išsilaikė vos kelis mėnesius, netrukus buvo išimti iš apyvartos ir išleista tos pačios kompozicijos 1993 m. banknotų laida. R. Bartkui išvykus iš Lietuvos, banknotą tobulinti pavesta G. Jonaičiui. Jis prisimena: „Jokių įpareigojimų ką nors nupiešti neturėjau. Kartu su R. Miknevičiumi keletą kartų koregavome pateikiamus pavyzdžius, bet šneka buvo tik apie spalvas, kadangi jokių kalbų apie grafines struktūras, jų keitimą ar tobulinimą nebuvo.“ Banknotas išbuvo apyvartoje iki 1998 m., kol Vokietijos spaustuvėje „Giesecke & Devrient GmbH“ buvo pagamintas trečias šio nominalo variantas. 
Rengiant naują laidą, Lietuvos banko specialistai pasiūlė perkomponuoti dėl Katedros proporcijų, beveidžio senamiesčio ir techninio piešinio primityvaus charakterio kritikos sulaukusį banknotą. Kompozicijos autoriaus Lietuvoje nebuvo, todėl banknotą perprojektuoti pakviestas G. Jonaitis. Jo pagrindinė užduotis buvo iš esmės nekeičiant averso sutvarkyti kritikuotą reversą. Po ilgų ieškojimų G. Jonaitis nusprendė pakeisti žiūrėjimo į Katedrą tašką. Be jokios abejonės, sprendimas buvo teisingas, į matymo lauką pakliuvo ir kiti ne mažiau svarbūs Lietuvos žmonėms objektai–Gedimino pilies bokštas, Trijų kryžių monumentas ir naujai pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui. Kietas pastatų linijas suminkštino Šventaragio slėnį supančių kalvų žaluma, peizažas tapo ideologiškai talpesnis, o žiūrėjimo takas – įprastas žmonėms. Kurdamas šiuos banknotus, G. Jonaitis jau buvo patyręs banknotų dizaineris, neblogai susipažinęs su jų gamybos technologiniais subtilumais, lankęsis ne vienoje užsienio banknotų spaustuvėje. Jis puikiai suprato, ko reikia, kad dailininko piešinys taptų banknotu, daug dėmesio skyrė giljošo struktūroms.

2003 m. banknotų laida su papildomomis apsaugos priemonėmis spausdinta Vokietijos spaustuvėje „Giesecke & Devrient GmbH“.