Prisiminkime litus. 100, 200 ir 500 litų banknotai

Šiais metais sukanka trisdešimt metų, kai Lietuvoje daugiau kaip po 50 metų pertraukos vėl pradėjo cirkuliuoti litai. Tai įvyko 1993 m. birželio 25 d. Litą turėjome reikšmingą savo istorijos dalį, iki pat 2015 m., kai Lietuvoje buvo įvestas euras. Nors praėjo jau aštuoneri metai, dar puikiai pamename, kaip litai atrodė. Bet ar tikrai puikiai? Šiame straipsnių cikle prisiminsime, kas buvo vaizduojama litų banknotuose. Ką pamiršote, ko gal nepastebėjote, o ko ir nežinojote. Šiandien apie 100, 200 ir 500 litų banknotų dizainą.

1993 m. apyvartoje pasirodė 10, 20, 50 ir 100 litų banknotai (vėliau išleisti ir mažųjų nominalų –  1, 2 ir 5 litų banknotai). Metams bėgant ir įsitvirtinant saviems pinigams, gerėjant ekonominei situacijai, atsirado būtinybė turėti didesnių nominalų banknotų. Jų kompozicinė schema turėjo pratęsti didžiųjų nominalų banknotų seriją. 1997 m. apyvartoje pasirodė 200 litų, o 2000 m. –  500 litų banknotas. Taigi, šiandien papasakosime apie didžiųjų nominalų banknotus. 

100 litų banknotas

100 litų banknotą sukūrė dailininkas Rytis Valantinas. Jo averse įamžintas Simonas Daukantas. 

S. Daukantas – pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius. Jo knygose „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Lietuvos istorija“, „Būdas senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ aprašoma Lietuva iki Liublino unijos, jos gamta, papročiai ir politinė santvarka, iškeliamas Lietuvos politinis savarankiškumas kaip svarbiausia tautos gyvavimo sąlyga. S. Daukanto knygos turėjo didelį poveikį XIX a. lietuvių tautiniam judėjimui.

Jokių abejonių nekėlė ir reverso motyvas – Vilniaus universitete istorikas mokėsi, jo kūriniuose Vilniui, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei, skiriama nemažai dėmesio. 

Susipažinęs su ne itin gausia S. Daukanto ikonografija, R. Valantinas iš karto pasirinko dailininko Jono Zenkevičiaus tapytą portretą. Šis istorikui dar gyvam esant iš natūros tapytas portretas yra labai populiarus, kiti kurti jau vėliau įvairių dailininkų ir dažniausiai vadovaujantis minėto dailininko tapytu portretu. Pagal numatytą banknotų komponavimo schemą portretas įkomponuotas dešiniame krašte ir istorikas truputį pasisukęs į dešinę, taigi nusisukęs nuo visų svarbiausių banknoto komponentų. Pagal kompozicijos kanonus tai negerai, portretą reikėjo perpiešti. Tačiau skubėta, nebuvo kada tuo užsiimti. Tai padaryta vėliau, rengiant kitos laidos projektą. Išskirtinį dėmesį dailininkas parodė ir paprastai pinigų kompozicijoje neišdidinamam valstybės herbui – čia jis kaip ryškus akcentas komponuojamas į patį banknoto centrą.

Kai R. Valantinas kūrė projektą, dar nebuvo patvirtintas Vyčio etalonas ir valstybę reprezentavo tarpukario Lietuvos monetas puošęs Juozo Zikaro sukurtas Vytis, todėl šiame banknote matome nupieštą jo skulptūrinį reljefą. Jį matome ir kitose 100, 200 ir 500 litų banknotų laidose –  nors jau buvo patvirtintas dabartinis valstybės herbas, vis dėlto buvo piešiamas J. Zikaro sukurtas Vytis. Tiesa, monetose jis horizontalus, o banknote autorius jį pasuko įstrižai aukštyn, turbūt siekdamas suteikti veržlumo. Ir dar viena detalė akivaizdžiai pasiskolinta iš prieškario Lietuvos pinigų, tai – ovalo formos laukas vandenženkliui.

Reverse dominuoja Vilniaus universiteto architektūros ansamblis su iškiliais, deja, kompozicijoje vos matomais Šv. Jonų bažnyčios bokštu ir fasadu. Šimtmečiais iš įvairių architektūros stilių pastatų formavęsis ansamblis labai tiko banknoto piešiniui. Deja, rezultatas nevisiškai sėkmingas – neparodyti charakteringi namų bruožai, neišryškintos detalės, vienas nuo kito neatskirti pastatai, o ką jau kalbėti apie Vilniaus nepažįstančių graverių darbą. Atsitiko taip, kaip ir su senamiesčio pastatais Katedros fone pirmos laidos 50 litų banknote. 

1991 m. laidos 100 litų banknotas atspausdintas JAV „United States Banknote Corporation“ spaustuvėje. Toje pačioje spaustuvėje atspausdinti ir 1994 m. laidos to paties dizaino 100 litų banknotai. Dėl nepakankamos apsaugos šie banknotai į apyvartą nebuvo išleisti.

2000 m. laidos 100 litų banknote, atspausdintame Šveicarijos „Orell Füssli Security Printing Ltd“ spaustuvėje, R. Valantinas perpiešė S. Daukanto portretą, Lietuvos banko specialistų prašymu pasuko jį į kairę, gerokai susiaurino reverse pateiktą panoramą –  apsiribojo tik centrinės dalies pastatais, labiau nutolusius pastatus paskandino į žalią rūką. 2007 m. laidos 100 litų banknotus spausdino Prancūzijos kompanija „OBERTHUR Technologies Division Fiduciaire“ (spausdinimo metu buvęs pavadinimas – „Francois – Charles Oberthur Fiduciaire“). Šiuose banknotuose naudojama papildomų modernių apsaugos priemonių. 
200 litų banknotas

Projektuojamam 1997 m. laidos 200 litų banknotui pasirinktas Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Vydūnas. Banknoto autorius – Rytis Valantinas.

Vydūnas (tikroji pavarde Vilhelmas Storosta) – žinomas tarpukario Lietuvos rašytojas ir filosofas, nepailstantis kovotojas už lietuvių teises ir kalbą Mažojoje Lietuvoje. Rusų okupacijos metais buvo ignoruojamas ir mūsų žmonėms mažiau žinomas, tačiau atgimusioje Lietuvoje jo palikimas vėl užima deramą vietą. Tam tikras skolos grąžinamas yra ir idėja šią asmenybę įamžinti 200 litų banknote.
Tik pradėjus kurti banknotų projektus, Vydūną buvo planuojama pavaizduoti ant 10 litų banknoto, tačiau tuokart nutarta Vydūno portreto atsisakyti.

Komisijoje svarstant Vydūno portreto ikonografiją, iškilo klausimas, kokį rašytojo portretą pasirinkti – tarpukario Lietuvos visuomenei gerai pažįstamą, dar jauno, žvelgiančio iš laikraščių ir žurnalų fotokronikos puslapių Vydūno portretą, dar gerai atmenamą dažnam vyresnės kartos inteligentui, ar jau pasenusio ir pražilusio, nuvarginto karo sunkumų, fotografuoto Vokietijoje keleri metai prieš mirtį. Nugalėjo nuomonė, kad banknote Vydūnas turi būti vaizduojamas toks, koks jis buvo paskutiniais savo gyvenimo metais, tokios nuomonės laikėsi ir dailininkas. 

R. Valantinas iš pradžių mąstė  sukomponuoti banknotą su Klaipėdos vaizdais. Dailininkas prisimena: „Studijuodamas Klaipėdą, nesuradau ryškesnių bruožų. Iškilo klausimas – vaizduoti miestą fragmentiškame vokiškos architektūros pavelde ar gilintis į uostą, pramonę? Vydūno asmenybė, jo švietėjiškumas, pasaulėjauta stumtelėjo filosofiškumo link. Nutariau pasirinkti charakteringą uosto simbolį – švyturį, nors tai ir nebuvo labai originalu. Archyviniai atvirukai ar nuotraukos iš laikraščių ir žurnalų apie Klaipėdos švyturį jūros fone manęs netenkino. Plastikos atžvilgiu jie buvo nuobodoki, saldokai romantiški. Norėjosi išraiškingesnio piešinio, dramatiškesnio siužeto, tad nusižengiau enciklopediniam tikslumui ir kūriau savo jūrą.“

Vos pasirodžius banknotui, reverso vaizdas sulaukė atgarsio – teigta, kad ne iš tos pusės į molą plakasi bangos, ne ten šviečia švyturys. Bet dailininkui daug svarbiau bendra banknoto kompozicijos logika, o natūralumas, enciklopedinis tikslumas jam rūpi mažiausiai. Ne visi iki smulkmenų žino vaizduojamą peizažą, o pinigus rankose laikys visi, taigi labai svarbu, kad banknotas būtų sukomponuotas profesionaliai nepriekaištingai. Jame jūra ir švyturys – simboliai, reiškiantys lietuviškus sentimentus jūrai, o ne peizažas, tiksliai nupieštas iš tam tikro taško.  200 litų banknotą spausdino Vokietijos „Giesecke & Devrient GmbH“ spaustuvė. Dailininkas su parengtu projektu nuvyko į spaustuvę ir dalyvavo parengiamajame gamybos etape. 

200 litų banknotas buvo pirmas lietuviškas banknotas, kuriame įdiegta metalizuota holograminė juostelė, daugiaspalviu spindesiu išskirianti šį pinigą iš kitų pinigų. 

500 litų banknotas

Jau 1990 m. buvo numatyta spausdinti 500 litų banknotus. Juos komponavo pinigų projektavimo grupės vadovas Raimondas Miknevičius. 1990 m. banknotas atspausdintas JAV „United States Banknote Corporation“ spaustuvėje, tačiau tuo metu toks didelis nominalas nebuvo reikalingas. 1991 m. laidos banknote buvo įdiegta nepakankamai apsaugos priemonių, todėl jis neišleistas į apyvartą. 2000 m. iš naujo susirūpinta 500 litų banknoto projektavimu.

1991 m. laidos banknoto projektas parengtas laikantis nustatytos didžiųjų nominalų serijos komponavimo schemos: averso dešinėje portretas, centre J. Zikaro sukurtas Vytis, kairėje elipsės formos vieta vandenženkliui, visus komponentus jungia horizontalios juostos, o reverse peizažas su debesyse kabančiu Laisvės varpu. Šiame banknote buvo nutarta įamžinti Vincą Kudirką – vieną iš žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, rašytoją, visuomenės veikėją, „Varpo“ redaktorių ir ideologą, valstybės himno „Tautinė giesmė“ žodžių ir muzikos autorių.  Praėjus vos ne dešimtmečiui ir bankui apsisprendus 500 litų nominalo banknotą išleisti, 1991 m. laidos banknoto autorius R. Miknevičius pratęsti darbo ir parengti piešinio naujai laidai nepanoro. Tai atlikti buvo pasiūlyta Giedriui Jonaičiui. Jis paveldėjo planuotos laidos komponavimo schemą ir temą, tačiau teko banknotą pritaikyti prie padidėjusių apsaugos reikalavimų, pakeisti jo spalvinį sprendimą. Visi lietuviški mažųjų nominalų banknotai buvo neryškių spalvų, 200 litų banknotas – ryškiai mėlynas, o šį didžiųjų nominalų serijos banknotą papildė raudonas 2000 m. laidos 500 litų banknotas, spausdintas Vokietijos „Giesecke & Devrient GmbH Ltd“ spaustuvėje.

G. Jonaitis projekto aversą pasikeitė nedaug, jis papildytas tik vertikalia hologramine juosta. Lietuvos banko specialistų prašymu dailininkas atsisakė horizontalių ornamento juostų abiejose banknoto pusėse, labai sumažintą J. Zikaro sukurtą Vytį įkomponavo horizontalioje elipsėje ir jos pagrindu formavo centro kompoziciją. 

V. Kudirkos portretas išraižytas profesionaliai. Dailininkas sako, kad, gerai žinodamas graverio meistriškumą, per daug į jo darbą nesikišo. Kaip ir ankstesniame banknote, G. Jonaitis paliko tą patį peizažo motyvą – Merkio ir Nemuno santaką, tik pakeitė žiūrėjimo tašką, sumodeliavo Laisvės varpą. R. Miknevičius savajame projekte daugiau dėmesio buvo skyręs Nemunui, tik siaura blizgančia vandens juostele pažymėjo Merkį, o G. Jonaitis kompozicijos centru pasirinko vaizdingąjį  Merkio slėnį. Abiejų dailininkų skonių sutapimas nė kiek nestebina – juk tai viena iš įspūdingiausių Lietuvos gamtos panoramų. 

Vis dėlto kiekvienas iš jų šio peizažo pritaikymo prie pinigo specifikos galimybes traktavo visiškai skirtingai. G. Jonaitis banknotą projektavo jau gerai perpratęs pinigų komponavimo ypatumus, ypač banknoto apsaugos reikalavimus bei spausdinimo technologijos galimybes. Jis į peizažą pasižiūrėjo kaip į lauką, kuriame bus įdiegtas banknoto apsaugos priemonių kompleksas. Savo požiūrį į peizažo vietą banknoto kompozicijoje išsakė prisimindamas darbą kompanijoje: „Kurdamas banknoto peizažą, siekiau išvengti nuogo natūralizmo, stengiausi pasiekti tam tikrą sąlygiškumą, nenorėjau tokio sprendimo, kaip mūsų ankstesniuose banknotuose, kur peizažas tarsi „paveikslėlis“ – su debesimis, žolytėmis ir t. t. Vengiau natūralistinio vaizdo, kryptingai galvojau apie jo grafinio realizavimo perspektyvas, modeliavau galimas įvairių spaudos būdų kombinacijas.“  Pirmą kartą lietuviškuose piniguose spalvą keičiančiais dažais reverse atspausdinta apsauginė juostelė. Tai didžiausio nominalo, ne kiekvienam ir nedažnai į rankas patenkantis Lietuvos banknotas.