Kuriant pinigus, banknotų projektavimo grupė numatė banknotų komponavimo schemą. Averso dešinė pusė buvo skirta portretui, dideliam nominalo skaičiui, o kairė – vandenženkliui. Reverso kairėje – didelė siužetinė kompozicija, idėjiškai susieta su averse vaizduojama asmenybe, o dešiniame kompozicijos krašte – vieta vandenženkliui.
1 lito banknotas
Iš pradžių 1 lito banknotą ėmėsi projektuoti grupės vadovas Raimondas Miknevičius. Averse vaizduotas valstietis su šiaudine skrybėle, grojantis medine dūdele. Apatinėje banknoto dalyje išraiškingai susipynę apynio lapai ir spurgai dar labiau pabrėžė linksmą kompozicijos nuotaiką. Saulėtos geltonos ir šiltų žalios bei ochros spalvų banknotas atrodė labai nuotaikingai. Vykusiai sukomponuotas ir reversas, jo centre – liaudies meistro išdrožta Šv. Jurgio skulptūrėlė. .jpg)
Vėliau R. Miknevičius sakė, kad, svarstant galimybes išleisti mažiausio nominalo banknotus, konsultantas iš Australijos Kęstutis Jonas Lynikas „pirmasis pastebėjo, kad tarp mūsų kultūros veikėjų kažkodėl nėra nė vienos moteriškės ir ką pasakys feministės“. Todėl paskutiniu momentu pasiūlyta įamžinti žymią rašytoją ir visuomenės veikėją Žemaitę (tikroji pavardė Julija Žymantienė). Reikšmingiausi jos apsakymai – „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“ ir kt. Nukalus mažo nominalo monetas, nebuvo reikalo skubėti su šio nominalo banknotų gamyba, todėl jų projektavimas buvo atidėtas. Vėliau šio darbo ėmėsi dailininkas Giedrius Jonaitis.
G. Jonaitis perpiešė Žemaitės portretą iš gerai žinomos XX a. pradžios fotografijos, paryškino išblukusias detales, veido reljefą. Šis portretas – tai geriausiai lietuviui atpažįstamas rašytojos atvaizdas, kur ji primena kaimo moterėlę, apsigobusią balta skarele. Pinigų spaustuvės graveris meistriškai išgraviravo piešinį, puikiai perteikė ornamentuotos skarelės mezginius, veido raukšlelių niuansus. Tai turbūt vienas iš geriausiai pavykusių mūsų banknotų portretų.
Šiek tiek abejotinas reverso motyvas. Aukštaitijos rytinio pakraščio Palūšės bažnytėlė ir varpinė neturi nieko bendra su rašytoja, jos žemaitiško kolorito apsakymais, kuriuose nuskamba net ateistines gaidelės. Kaip rodo išlikę eskizai, iš pradžių reversą galvota papuošti Šv. Jurgio skulptūrėle. Motyvas, greičiausiai paveldėtas iš R. Miknevičiaus kompozicijos, būtų geriau tikęs Žemaitei, kovojusiai su kaimo tamsumu ir blogiu. Be to, Šv. Jurgio skulptūrėlės buvo labai mėgstamos Žemaitijoje ir puošdavo dažno sodžiaus kryžkelę ar darželį. XVIII a. vidurio liaudies architektūros medinė Palūšės bažnyčia ir varpinė, užimančios vos ne pusę banknoto, kontrastingai apšviestos, sienų tamsių ir šviesių dėmių ritmą trikdo tik pirmame plane į šventorių vedantys varteliai. Autorius sakosi mėginęs ansamblį fotografuoti ir piešti iš natūros, bet pagaliau pasirinkęs žinomo architektūros palikimo fotografo Mečislovo Sakalausko darytą nuotrauką.
Banknoto spalvinė gama – malonus akiai šiltų rudų spalvų derinys.
Šis banknotas apyvartoje pasirodė 1994 m. ir cirkuliavo iki 2007 m., kai smulkiųjų nominalų litų banknotus galutinai pakeitė monetos.
2 litų banknotas
2 litų banknotą iš pradžių buvo patikėta projektuoti Liudvikui Pociui. Jo eskizų stilius labai artimas tarpukario Lietuvos banknotų stilistikai – daugialypė, sudėtinga, su gotikos elementais ornamentų struktūra, įmantrūs, stilizuoti skaičiai ir herbų skydai. Tai ypač akivaizdu 2 litų banknote su Vytautu Didžiuoju ir Trakų pilimi. Žinoma, tokia stilistika netiko šiuolaikiniams pinigams, ir autoriui banknotus teko kurti pagal suprojektuotą schemą. Jo parengtuose vėlesniuose eskizuose (mergina tautiniais rūbais averse ir Trakų pilis reverse) jau aiškiai jaučiamos tos pačios nuostatos, kaip ir kitų autorių kuriamuose mažųjų nominalų banknotuose. Po tam tikro laiko vėl nutarus leisti į apyvartą mažųjų nominalų banknotus, juos kūrė G. Jonaitis.
Nuspręsta 2 litų banknote vaizduoti vyskupą Motiejų Valančių – žymų lietuvių rašytoją, kuris rūpinosi liaudies švietimu, steigė parapines mokyklas, reikalavo, kad jose būtų mokoma lietuviškai, kovojo su girtavimu. Savo knygose, skirtose paprastiems kaimiečiams, vyskupas smerkė girtavimą, tamsumą, skatino šviestis, stiprinti katalikybę.Šio banknoto averso kompozicijos schema tokia pat kaip ir 1 lito. Skvarbus vyskupo žvilgsnis, puikiai sumodeliuotas veidas – G. Jonaičio nuopelnas.
Sprendimas reverse pavaizduoti Trakų pilį greičiausiai buvo automatiškai perimtas iš anksčiau L. Pociaus komponuoto 2 litų banknoto. G. Jonaitis viename iš pirmų banknoto eskizų reverse vaizduoja žemaitišką koplytėlę. Sudėtingos architektūros, iš keturių dalių susidedantis kaimo skulptoriaus kūrinys ne tik idėjiškai labiau artimas bažnyčios tematikai, bet ir būtų liaudies meno populiarinimo priemonė. Labai įdomiai atrodė ir kitas autoriaus pasiūlymas – reverse įkomponuoti garsaus kryžių meistro Vinco Svirskio reljefą „Šv. Izidorius – artojas“.
Vis dėlto pagrindinis reverso komponentas – Trakų pilis prasmingas architektūros paminklas, tinkantis banknotui. Pilis – populiarus turizmo objektas, gausiai lankomas net tik lietuvių, bet ir užsieniečių, daug ansamblio fotografijų yra albumuose apie Lietuvą. G. Jonaitis pasirinko įdomų žiūros tašką, leidžiantį parodyti sudėtingą ansamblio planą, jo bokštą, gynybinių sienų išdėstymą. Spalvinė banknoto gama – šalta žalia, ją reverse šiek tiek pagyvina tamsiai žali tonai.
Banknotas apyvartoje pasirodė 1993 m. ir cirkuliavo iki 2007 m.
5 litų banknotas
Kaip rodo eskizai, iš pradžių 5 litų banknoto tema buvo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis. Vėliau nutarta lakūnus vaizduoti 10 litų banknote, o 5 litų banknote – Joną Jablonskį.J. Jablonskis daug nusipelnė normindamas lietuvių kalbą. Jis gerai mokėjo suvalkiečių tarmę, kurios pagrindu XIX a. pabaigoje formavosi bendrinė lietuvių kalba. Mokslininkas, siekdamas ją patobulinti, pritaikyti modernios visuomenės reikmėms, rašė straipsnius kalbos kultūros klausimais, parengė ir išleido ne vieną vadovėlį, taisė įvairių laikraščių ir leidinių kalbą, rūpinosi terminija, valė ją nuo per amžius susikaupusių barbarizmų.
Komisijai rekomendavus šiame banknote įamžinti J. Jablonskį, dailininkas G. Jonaitis medžiagos ieškojo savarankiškai. Jis kreipėsi į žinomą kalbininką, monografijos apie J. Jablonskį autorių Arnoldą Piročkiną. Jo padedamas iš gana gausios ikonografines medžiagos atrinko portretą, parodantį mokslininko charakterį bei veiklą, kartu gerai atpažįstamą visų visuomenės sluoksnių žmonėms. Dailininko pasirinktame portrete mokslininkas jau senas, apsirengęs kambariniu švarku, ant galvos – XIX a. mokslininkų mėgstama apvali kepuraitė. Šią išraiškingą fotografiją dailininkas ir įteikė graveriui. J. Jablonskio portreto graviūros linijos kietos, monotoniškos, jis labai skiriasi nuo Žemaitės ir M. Valančiaus portretų..jpg)
Reverso kompozicijos dominantė – dailininko Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“ (dažnai vadinama tiesiog „Vargo mokykla“). P. Rimša rašė norėjęs „išreikšti dėkingumą ir savo mamai, visus vaikus išmokinusiai prie ratelio lietuviškai skaityti, ir visoms moterims, turėjusioms valios ir energijos joms prieinamu būdu kovoti su cariniais suvaržymais“. Taigi, ši skulptūra – paminklas visiems tiems, kurie caro priespaudos metais nepabūgo gresiančios tremties, saugojo ir puoselėjo lietuvių kalbą ir lietuvybę. Skulptūra pratęsia J. Jablonskio mokslininko, tuo pačiu laikotarpiu kovojusio už lietuvių kalbos atgimimą ir nepailstamai ją tobulinusio, temą. P. Rimša sukūrė kelis skulptūros variantus, gana ryškiai besiskiriančius vienas nuo kito. G. Jonaitis pasirinko vieną iš vėlesnių. Jo bronzos liejinys yra Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Banknoto dailininkas skulptūrą piešė ir fotografavo esant įvairiam apšvietimui ir iš įvairių taškų. Žmogui, nežinančiam skulptūros istorijos, ji sunkokai suprantama, todėl nelabai tiko plataus kasdienio vartojimo objektui – banknotui. G. Jonaičiui teko sunkus uždavinys – šį sudėtingą žanrinį kūrinį kiek įmanoma priartinti prie simbolio išraiškos.Spalvinė kupiūros gama – žydra violetinė.
Banknotas apyvartoje pasirodė 1993 m. ir galiojo iki 2007 m.
