Pinigų sistema Lietuvos teritorijoje susiformavo XIII–XIV a. I p. Prekių mainuose dažniausiai buvo atsiskaitoma sidabro lydiniais ir kitų kraštų monetomis.
Lietuvoje monetas dažniausiai sulydydavo į sidabro lydinius, iš kurių atsirado pirmieji lietuvių pinigai - lietuviški ilgieji. Įkartos lydinyje buvo skirtos sidabro kokybei nustatyti. Pusapvalės lazdelės formos sidabro lydinių svorio pagrindu buvo paimta skandinaviška markė. Pusė markės (104 g.) sudarė vidutinį lietuviškų ilgųjų (kapų) svorį.
Pailgos formos sidabro lydiniai buvo paplitę visame baltų genčių gyvenamajame regione nuo XI a. iki pirmųjų monetų atsiradimo XIV a. antroje pusėje. Lazdelės formą, matyt, lėmė jos gamybos paprastumas ir patogumas vartotojui. Paprasčiausias būdas nulieti pailgos lazdelės formos liejinį – padarius griovelį žemėje (molyje ar smėlyje) tam tikro tūrio samteliu supilti į jį reikiamą kiekį išlydyto sidabro.
Lietuviški ilgieji buvo itin stambūs pinigai (už vieną tokį lydinį buvo galima įsigyti 14 avių arba vieną karvę), todėl apyvartoje jie dažnai buvo smulkinami į mažesnes dalis, dažniausiai perkertant pusiau.
Lydiniai gavo bendrą vardą – lietuviški ilgieji.
