Visų pirma, dar prieš pradedant kalbėti apie pinigų klastojimą, reikėtų apsibrėžti, kas gi jis yra. Čia pinigų klastojimas suvokimas kaip neteisėtas pinigų gaminimas ar jų modifikavimas siekiant apgauti kitus ir gauti naudos sau.
Pinigai buvo ir yra padirbinėjami dėl kelių priežasčių. Viena jų – noras pasipinigauti, t. y. pasigaminti savų pinigų, imituojant valstybėje leidžiamus pinigus, ir taip apgauti kitus valstybės gyventojus. Dažniausiai tokie padirbinėtojai pagamina monetas iš prastesnio metalo ar atspausdina begalę banknotų ir perka už juos įvairius daiktus. Tokie jų veiksmai mažina pasitikėjimą valstybe.
Antrojo tipo padirbinėtojai jau nuo renesanso laikų padirbinėja monetas ne kam nors pirkti, o parduoti jas kolekcininkams (numizmatams). Jie dažniausiai padirbinėja labai retas ir brangias monetas. Šiandien monetos, kurias padirbinėjo žymiausi senovės monetų klastotojai, tokie kaip Nikolajus Sylanderis (Nicolaus Seeländer, 1682–1744) ar Karlas Vilhelmas Bekeris (Carl Wilhelm Becker, 1772–1830), yra numizmatinių tyrimų ir kolekcijų objektas.
O trečiasis padirbinėtojų tipas yra valstybės, gaminančios kitų valstybių pinigus, kad sužlugdytų jų ekonomiką. Dažniausiai toks padirbinėjimas pasitaiko karo metu – siekiama sužlugdyti valstybių pasitikėjimą savo valdžia ir laimėti karus.
Monetos imtos klastoti dar senovės Graikijoje, vos tik joms atsiradus. Sidabrinių ar auksinių monetų šoninės briaunos buvo skutinėjamos. Taip buvo gaunama vertingojo metalo ir neiškraipomas originalus monetos vaizdas. Kitas populiarus klastojimo būdas buvo pigesnį metalą padengti brangesnio metalo sluoksniais.
Netrukus atsirado ir priemonių, leidžiančių visuomenei apsisaugoti nuo sukčių. Monetų briaunos buvo patikrinamos jas ridenant, o lietuviški ilgieji įpjaunami – taip tikrintas metalo vidus.
Plintant pinigų klastojimo „verslui“, Romos imperija ėmėsi originalių bausmių. Klastotojai dažnai būdavo pasmerkiami myriop (dažniausiai – nukryžiuojami). Aristokratams ir elito atstovams taikyta švelnesnė bausmė – katorga arba tremtis. O nekilmingieji ir vergai būdavo pasmerkiami visuomenės pasilinksminimo reginiu vadintoms gladiatorių kautynėms.
Viduramžiais monetos taip pat plačiai klastotos. Besikuriant pirmosioms Europos valstybėms, monetų dizainas tapo paprastesnis. Dėl šios priežasties gerokai smuko pinigų kokybė, naudoti pigesni metalai. Monetų padirbinėjimas buvo populiarus ir tarp aristokratų, kilmingųjų. Pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Filipas IV, dar vadinamas Karaliumi Klastotoju, buvo įklimpęs į dideles skolas, todėl liepdavo dvariškiams tauriuosius metalus keisti pigesne alternatyva.
Dėl didelio klastojimo masto pinigų vertė dažnai būdavo tikrinama ir viduramžiais: monetos būdavo sveriamos, o jų kietumas ir tikrumas tikrinamas dantimis. Plačiai išplitęs pinigų klastojimas kaip nusikaltimas pradėtas įtraukti į tuometinius baudžiamuosius teisės aktus. Pavyzdžiui, LDK 3-iajame statute įtvirtintas įstatas skambėjo taip:
„Jei kas nors padirbinėtų mūsų monetas, perlydytų ir apipjaustytų, taip pat ir mūsų monetų kaldinimo meistrai, kurie auksą, sidabrą ir kitas medžiagas, skirtas ir priklausančias monetų kaldinimui, padirbinėtų, išlydytų, maišytų savo naudai, o valstybės žalai, ir tai būtų įrodyta, tokie turi būti be gailesčio nubausti mirtimi sudeginant. Taip pat ir auksakaliai, kurie auksą ir sidabrą padirbinėtų maišydami varį, cinką ar alavą, ir tai būtų įrodyta, tada jie turi būti nubausti mirties bausme sudeginant, o tam, kam padaryta žala, iš jų turto turi būti atlyginta.“
.jpg)
Bausmės už nesąžiningą monetų naudojimą buvo žiaurios visame pasaulyje. Nusikaltėliai būdavo kariami, ketvirčiuojami, verdami aliejuje. Viena „originaliausių“ bausmių buvo Rusijoje. Čia XVI a. padirbinėtojams buvo nukertamos rankos, o į burną pilamas alavas iš padirbtų monetų.
Nepaisant bausmių, pinigai buvo padirbinėjami visais laikais ir visuose kraštuose. XVII–XVIII a. padirbinėtojams ypač palanki terpė susidarė Amerikoje buvusiose Anglijos kolonijose. Čia klastotojai naudojosi valiutų gausa, atskirti padirbtas monetas nuo suklastotų buvo nemenkas uždavinys.
Anglų kolonijinės Amerikos teritorijose dažniausiai buvo padirbinėjamos sidabrinės monetos, sidabrą maišant su variu.
Vėliau, išleidus įstatymą, draudžiantį padirbinėjimą Amerikos kolonijose , ir taikant mirties bausmę, klastotojai naudodamiesi įstatymo spraga, monetas ėmė padirbinėti Europoje ir siųsti jas atgal į kolonijas Atlanto.
Britų kolonijos Amerikoje susidūrė ir su spausdintų pinigų klastotėmis – jos pradėtos Didžiosios Britanijos kariauto Nepriklausomybės karo metu, taip siekiant susilpninti kolonijų ekonomiką ir įgyti pranašumą kare. XVIII–XIX a. Amerikoje cirkuliavo begalės padirbtų banknotų, šalyje jie sukėlė infliaciją. Pirmasis karą pinigų klastotojams paskelbė JAV politikas Bendžaminas Franklinas. Jis liepė patobulinti pinigų spausdinimo techniką, taigi dolerių dizainas tapo smulkesnis, pradėtos naudoti sudėtingesnės bei brangesnės technologijos. Kovojant su padirbinėjimu, dolerių dizainą buvo planuojama keisti kas 7–10 metų.
Susikūrus Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir įvedus vieną nacionalinę valiutą – dolerį, klastotojų rasdavosi vis rečiau. Problema vėl atsinaujino pilietinio karo metu, kai pietinės valstijos pradėjo naudoti Didžiosios Britanijos taktiką ir šiaurinėse valstijose į apyvartą paleido didelę sumą padirbtų banknotų.
Būtent pastarąją taktiką perėmė ir vėlesnių amžių, pavyzdžiui, XX a., karo strategai. Pinigų, ypač banknotų, padirbinėjimu pasaulinių karų metu pasižymėjo Vokietija.
Pinigai, žinoma, padirbinėjami ir šiais laikais, o kartais tai vis dar daroma valstybiniu mastu. 1980–2000 m. pasaulyje buvo galima aptikti ypač geros kokybės padirbtų JAV dolerių banknotų, kurie dar buvo vadinami „superdoleriais“. Spėjama, kad jie gaminti Šiaurės Korėjoje, kur doleriai buvo gaminami tikrai ne privačia iniciatyva. Šiandieninės technologijos šiuos dolerius gana lengvai atskiria. Vis dėlto padirbinėtojų technologijos taip pat gerėja, taigi padirbti pinigai vis dar yra didelė problema. Atsiradus naujų technologinių galimybių, falsifikavimas tapo populiaresnis ir didėja suklastotų pinigų sumos.
Valstybėse už pinigų klastojimą taikomos nevienodos bausmės. Dažniausiai gresia įkalinimas nuo kelerių metų iki gyvenimo galo. Tarpukario Lietuvoje bausmė už pinigų klastojimą, nurodyta baudžiamajame statute, buvo iki 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Šiandien bausmės sušvelnėjusios. Nusikaltėliai baudžiami bauda, didžiausia bausmė – 10 metų kalėjimo.
