Pasaulio bankas

Pasaulio bankas (PB) yra tarptautinė finansų įstaiga, teikianti paskolas ir dotacijas mažas ir vidutines pajamas gaunančių šalių vyriausybėms kapitalo projektams vystyti. 

Tai bendras Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko ir Tarptautinės plėtros asociacijos, dviejų iš penkių Pasaulio banko grupei priklausančių tarptautinių organizacijų, pavadinimas.
Pasaulio bankas kartu su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) buvo įkurtas 1944 m. Bretton Woodso konferencijoje. Jo prezidentu pagal tradiciją skiriamas amerikietis. Pasaulio bankas ir TVF yra įsikūrę Vašingtone ir glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.

Nors Bretton Woodso konferencijoje buvo atstovaujama daugeliui šalių, kaip įtakingiausios derybose dalyvavo ir dominavo Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinė Karalystė. 
Pasaulio banko įkūrimo tikslas buvo teikti laikinas paskolas mažas pajamas gaunančioms šalims, negalinčioms gauti paskolų komerciniais tikslais. Bankas gali teikti paskolas ir reikalauti politikos reformų iš paskolų gavėjų. 

Pirmaisiais metais Pasaulio bankas veiklą vykdė lėtai. Tai lėmė dvi priežastys: jis buvo nepakankamai finansuojamas; tarp vykdomojo direktoriaus ir organizacijos prezidento vyko lyderystės kovos. Kai 1947 m. įsigaliojo Maršalo planas, daugelis Europos šalių pradėjo gauti pagalbą iš kitų šaltinių. Susidūręs su šia konkurencija, Pasaulio bankas sutelkė dėmesį į sąjungininkus ne Europoje. Iki 1968 m. jo paskolos buvo skiriamos infrastruktūros darbams (tokiems kaip jūrų uostų, greitkelių sistemų, elektrinių statyba), kurie duotų pakankamai pajamų, kad šalis skolininkė galėtų grąžinti paskolą. 1960 m. buvo įkurta Tarptautinė plėtros asociacija (priešingai nei JT fondas, pavadintas SUNFED – Special United Nations Fund for Economic Development), teikianti lengvatines paskolas besivystančioms šalims.

Iki 1974 m. rekonstrukcijos ir plėtros paskolos, kurias teikė Pasaulio bankas, buvo palyginti nedidelės. Pasaulio banko darbuotojai žinojo, kad reikia pasitikėti banku. Valdė fiskalinis konservatyvumas, o paskolų paraiškos turėjo atitikti griežtus kriterijus.

Pirmoji šalis, gavusi Pasaulio banko paskolą, buvo Prancūzija (1947 m.). Banko prezidentas Johnas McCloy pasirinko šią šalį, o ne kitus du pretendentus – Lenkiją ar Čilę. Paskola sudarė 250 milijonų JAV dolerių, pusė prašomos sumos buvo suteikta griežtomis sąlygomis. Prancūzija turėjo sutikti sudaryti subalansuotą biudžetą ir teikti pirmenybę skolos grąžinimui Pasaulio bankui, o ne kitoms vyriausybėms. Pasaulio banko darbuotojai atidžiai stebėjo lėšų naudojimą, taip siekdami užtikrinti, kad Prancūzijos vyriausybė atitiktų sąlygas. Be to, prieš patvirtinant paskolą JAV valstybės departamentas Prancūzijos vyriausybei pranešė, kad turės būti pašalinti jos nariai, susiję su komunistų partija. Prancūzijos vyriausybė pakluso – komunistų koalicinę vyriausybę pašalino. Per kelias valandas paskola Prancūzijai buvo patvirtinta. 

1974–1980 m. Pasaulio bankas daugiausia dėmesio skyrė besivystančio pasaulio šalių žmonių poreikiams tenkinti. Paskolų dydis ir skaičius labai padidėjo, nes skolinimo tikslai išsiplėtė iš infrastruktūros į socialinių paslaugų ir kitus sektorius. 

Šiuos pokyčius galima priskirti Robertui McNamarai, kurį 1968 m. į Pasaulio  banko prezidento postą paskyrė JAV prezidentas Lyndonas B. Johnsonas. R. McNamara paprašė Pasaulio banko iždininko Eugenijaus Rotbergo surasti naujų banko kapitalo šaltinių. E. Rotbergas pasinaudojo pasauline obligacijų rinka, kad padidintų banko turimą kapitalą. 

Viena iš skurdo mažinimo skolinimo laikotarpio pasekmių buvo spartus trečiojo pasaulio skolos augimas. Nuo 1976 iki 1980 m. besivystančio pasaulio šalių skola augo vidutiniškai 20 proc. per metus.
1980-aisiais bankas pabrėžė skolinimo trečiojo pasaulio skolai aptarnauti ir struktūrinio koregavimo politikai, skirtai besivystančių šalių ekonomikai supaprastinti, svarbą. 1980-ųjų pabaigoje JT vaikų fondas UNICEF pranešė, kad Pasaulio banko struktūrinio koregavimo programos yra atsakingos už „sumažėjusį sveikatos, mitybos ir švietimo lygį dešimtims milijonų vaikų Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje“. 

Nuo 1989 m., reaguodamas į griežtą daugelio grupių kritiką, Pasaulio bankas pradėjo teikti paskolas aplinkosaugos grupėms ir nevyriausybinėms organizacijoms. Taip jis siekė sušvelninti ankstesnius savo plėtros politikos padarinius, kurie paskatino kritiką. Pagal Monrealio protokolus jis taip pat įsteigė agentūrą, kurios tikslas – sustabdyti ozono sluoksnio ardymo žalą Žemės atmosferai, palaipsniui atsisakant 95 proc. ozono sluoksnį ardančių cheminių medžiagų naudojimo (iki numatytos datos – 2015 m.). 

Nuo to laiko, vadovaudamasis vadinamosiomis „šešiomis strateginėmis temomis“, bankas įgyvendino įvairias papildomas politikos priemones, kad išsaugotų aplinką ir kartu skatintų plėtrą. Pavyzdžiui, 1991 m. jis paskelbė, kad, siekdamas apsaugoti nuo miškų naikinimo, ypač Amazonėje, nefinansuos jokių komercinių medienos ruošos ar infrastruktūros projektų, kenkiančių aplinkai.

Siekdamas skatinti visuotines viešąsias gėrybes, Pasaulio bankas stengiasi kontroliuoti užkrečiamąsias ligas, tokias kaip maliarija. Šiuo tikslu jis tiekia vakcinas kelioms pasaulio dalims ir suvienija kovines pajėgas. 2000 m. Pasaulio bankas paskelbė „karą su AIDS“, o 2011 m. prisijungė prie partnerystės „Stop tuberkuliozei“.